Gintaro Mikšiūno tinklaraštis
Realybę lemia įsitikinimai, o ne angelai ir ateiviai
Europos kultūra iš principo yra apokaliptinė. Europiečiai pasaulio pabaigos laukia jau 2 tūkst. metų. Pabaigos pirmieji pradėjo laukti krikščionių apaštalai. Kai kurie iš jų buvo įsitikinę, jog pasaulio pabaiga įvyks dar jiems gyviems esant. Esą taip buvo pasakęs pats Kristus. Ir taip – kiekvieną šimtmetį buvo randama nauja data, kurios visi stengėsi bijoti. Tačiau Žemė iš toliau sukasi.
Dėl pakylėjimo ir didžiojo perėjimo santūrūs skeptikai (tokie kaip aš) sako, jog nieko neįvyko, nors skaičiavimai ir pranašų įspėjimai dėl bręstančių įvykių tikslūs. Tas kuris žino pasakytų: gerai, kad nieko nežinojote, nes toje plotmėje, kur mūsų akys nemato, vyko ir tebevyksta dideli įvykiai.
Prieš kiekvieną karą dausose, kuris vyksta už Žemę ir už kiekvieną sielą individualiai, dalyvaujame mes patys, tačiau to nežinome. Ir prieš kiekvieną karą negalima pasakyti kas laimės, bet kaip taisyklė – laimime.
Žmonėms, kurie neturi ryšio su kita savo prigimtimi norėtųsi, jog greičiau įvyktų ta pabaiga, nes gyvenimas Žemėje ne rožėmis klotas. Būtent taip sukonstruotas mūsų mąstymas, nes neteisybė įgrysta, blogis atsibosta. Daugeliui žmonių norisi greičiau sulaukti pabaigos ir daugiau nebesikankinti. Visa tai, visos šios ir panašios apokaliptinės nuotaikos yra pagimdytos nekantrumo bei žemų vibracijų į kurias yra panardinta žmonių sąmonė. Tai atskirties pasekmė.
Tačiau kaip nekreipti dėmesio į masinę apokalipsės propagandą? Pavyzdžiui, pastaraisiais metais kai kuriose užsienio finansinėse institucijose (tame tarpe ir bankuose) vidinės komunikacijos kanalais (matyt ne be personalo specialistų žinios) skleidžiami prasimanymai, jog didysis planetos finansų sistemos kolapsis įvyks 2012 metų liepą, o po to nusiris bankrotų lavina, sukeldama nevaldomą chaosą. Žinoma, po to analitikai viską neigia. Ir tai daro teisingai, tačiau paleisti gandai savo juodą darbą jau būna padarę. Bloga žinia „krenta“ į pasąmonę ir žmogus, nujausdamas, jog paras darbą ir pajamas, pats to gerai nesuvokdamas, tikisi blogiausio scenarijaus. Tai yra tipinio programavimo metodai pagal NLP, DEIR ir pan. metodikas.
Žinoma, mums nusibodo gyventi pasaulyje, kuriame nei mūsų balsas balsadėžėse, nei mitinguose ar demonstracijose nieko nereiškia. Yra „specialistų“ grupuotės, kurios profesionaliai valdo, o visų kitų mulkių pareiga – stropiai balsuoti ir mokėti mokesčius. Jeigu tu pasisakai prieš soliarizaciją krizės akivaizdoje – vadinasi esi priešas ir tave gali įrašyti į sekamų asmenų sąrašą. Tu neturi pasirinkimo laisvės gyventi geriau, nes tavo socialinį statusą apsprendžia kiti, kurie stovi juodosios hierarchijos laipteliu aukščiau. Taip yra ne tik Amerikoje ar Rusijoje, bet visose „demokratinėse“ ir „nedemokratinėse“ valstybėse. Maža grupė žmonių nusprendžia kaip turi būtų ir nesvarbu, ar tu pritari ar nepritari, tau skauda ar neskauda, jie savo planą įvykdys. Nes tu su savo skausmu jiems esi tik statistinis vienetas, kuris neturi jokių galimybių pasirinkti. Vienintelis dalykas kas tau lieka – tai pasidžiaugti savo skausmu ir mylėti budelius, nes jie „rūpinasi“ dėl tavęs, suteikdami unikalią galimybę pabusti ir pradėti keistis. Nors iš tikrųjų jie rūpinasi tik savo užpakaliais.
Mums taip pat atsibodo gyventi pasaulyje, kuriame vieni nepilnaverčiai asmenys apribojami draudimais ir taisyklėmis, o kiti (tokie patys) jiems vadovauja ir jais manipuliuoja. Ir vieni ir kiti kenčia milžinišką nežmonišką skausmą ir baimę dėl to, kad tampa „aplinkybių aukomis“. Ir iš tikrųjų, o kam gyventi tokioje aplinkoje? Jei negali jos pakeisti, tegul ji greičiau sugriūva. Tačiau visais atvejais, kai apima panašios mintys (jog tokia yra neišvengiama niūri realybė) yra kelis tūkstančius metų vykusio kryptingo programavimo rezultatas. Dabar atėjo metas nušokti nuo socialinės kontrolės adatos, prisiminti tikrąją savo paskirtį ir atsiimti planetą.
Pirmiausia būtina suvokti, jog mes negimėme nepilnaverčiais. Dabartinė valdymo hierarchija su savo draudimais ir apribojimais yra paprasčiausias virusas kolektyvinėje žmonijos sąmonėje, kuris lėtina vibracijas jau daugelį tūkstančių metų, kol pagaliau priėjome tašką, už kurio arba tapimas kosminėmis šiukšlėmis, arba Dievu.
Nereikia pamiršti, jog mes gimėme būti laimingais ir laisvais. Sielų kalėjimo ar univesriteto idėja mums yra primesta iš šalies. Ir jeigu kol kas nesijaučiame, kad esame laisvi ir laimingi, dar nieko neprarasta, reikia atsikovoti tai, kas iš mūsų atimta. Ir tai nėra kova gatvėse su lozungais ir degaus skysčio buteliais. Pirmiausia kova su kontrolės bei žlugdymo sistema vyksta viduje. Juk mes esame laisvi daryti tai, ko širdis geidžia. Tai kova su tuo žemų vibracijų virusu, kuris sėdi tiek individualioje, tiek kolektyvinėje sąmonėje. Ir jeigu toliau taip bus mes pavirsime kosminėmis šiukšlėmis. O kai kas to labai nori.
Pasaulis tapo tokiu todėl, kad mes patys nors ir ne pilnai laisva valia padarėme pasirinkimą. Mūsų asmeninis gyvenimas toks, o ne kitoks tik todėl, kad mes pasirinkome ne sąmoningai, bet automatiškai, per primestų kolektyvinių programų įtaką. Kaip sakydavo David Icke (Deividas Aikas), vienintelė teisinga programa yra meilė – visa kita iliuzija. Prie šio teiginio reikėtų pridėti dar vieną: kiekviename pasirinkime būtina šalto proto ir meilės pusiausvyra. Jei nebus šios harmonijos liksime arba žiaurūs materialistai arba per daug nuskrisime ten, iš kur nusileisti atgal bus jau sudėtinga.
Neretai Naujos Eros judėjimai, žadantys kvantinį perėjimą, tikina, jog žmogui nieko nereikės daryti, o tik laukti, kol šviesos darbuotojai, dvasinės būtybės ir/ar gerieji ateiviai padarys tai ką reikia. Iš tikrųjų niekas negali pakylėti Žemės, jei to nenorės pats žmogus. Materialaus pasaulio transformaciją gali atlikti tik Žmogus. Tiksliau – jo sąmonė. Tik žmogus gali perdirbti laukų struktūras į kietąją materiją. Ir tai gali atlikti beveik tobulai. Kito tokio mechanizmo Visatoje nėra. Jokia dvasinė ar tarpinė būtybė to negali padaryti, nes neturi tam paprasčiausių instrumentų, tokių kaip centrinė nervų sistema. Būtent ji, gaudama signalus iš kolektyvinės ir/ar asmeninės įsitikinimų sistemos (matricos), surenka tokią realybę, kokią matome. Iš viso to išplaukia paprasčiausia išvada – pakylėjimą gali atlikti tik pats žmogus: arba pats valios pastangomis, arba gavęs energetinį stimulą iš Dievo arba iš aukštesnės pakopos kolektyvinių kontrolės programų. Deja, reikia pripažinti tiesą, jog į kolektyvines kontrolės programas nespjauna netgi mums į draugus ar pagalbininkus besitaikančios angelų ir ateivių struktūros.
Būkim biedni, bet teisingi – matrica reikalinga visiems: ir šviesos, ir tamsos struktūroms. Skiriasi tik matricos vibracijų spektras, tačiau kolektyvinės kontrolės mechanizmai vis viena išlieka. Kaip veikia tamsiosios socialinės kontrolės technologijos mes kiekvieną dieną matome per biuro ar buto langą, skaitydami spaudą arba žiūrėdami televizorių. Čia juk irgi yra pasirinkimo laisvė, kuri paskandinama tūkstančiais sąmoningų ir nesąmoningų apribojimų. Šviesioji pusė taip pat negali išsiversti be manipuliacijų ir gudravimų, nors gal būt jie iš pirmo žvilgsnio nėra pastebimi ir netarnauja egoistiniams tikslams. Koks bebūtų matricos vibracinis spektras ji vis viena žmogaus atžvilgiu išlieka manipuliacijų instrumentu.
Kaip nušokti nuo matricos adatos?
Šią tiesą savomis alegorijomis ir savais žodžiais filme Matrica II atskleidžia NEO ir Architekto dialogas.
Kaip mes esame valdomi ir kontroliuojami, vertėtų prisiminti Daktarės Rauni Leena Luukanen Kilde iš Laplandijos pasakojimą.
Jeigu dar kyla klausimų, kaip susiformuoja objektyvi materialinė realybė, kas lemia, kad ji atsirastų tokia,kokią mes matome ir dėl kurios dažniausiai einame iš proto, vertėtų prisiminti tai ko mokė argentinietis fizikas ir parapsichoplogas Dimitrijus Cholly. Jis remiasi indų kilmės kvantinės fizikos atstovu Deekap Chopra. Reiktų prisiminti arba peržiūrėti jo filmukų serialą „Kvantinė fizika ir pasąmonė“.
Trumpai esmė apie ką šis filmas.
Mes netikime tuo ką matome, mes matome tai kuo tikime. Jeigu kalbėti apie stebėjimo aktą, tai jis yra ne tik stebėjimas, bet ir kūrimas. Visa tai labai svarbu, jeigu teisingai tai suprasime. Todėl, kad stebėjimas nėra vien nekaltas žvilgsnis, mes tiesiog sukuriame minčių projekciją apie tai, ką manome. Tuo metu, kai pradedame ką nors stebėti, mes tikimės. Ir tai ko mes tikimės išplaukia iš mūsų įsitikinimų.
Kokiu būdu stebėjimas išplaukia iš įsitikinimų? Kvantiniame lygmenyje realybė atsiranda dėl stebėtojo įsitikinimų. Visi kūrybos procesai visatoje remiasi šiuo principu. „Pasąmoninės mintys ekvivalentiškos kvantinėms dalelėms“, - sakė Deekap Chopra. Anot jo, mikroskopiniame lygmenyje mes susiduriame ne su daiktine realybe, bet su informacija ir energija. Visatos prigimtis dvejopa: ir banga ir dalelė. Kai kalbame apie bangas, turime omenyje laukus. Šituose laukuose sąmonė ir kvantiniai dalelių laukai – tarpusavyje susijusios struktūros, kurios paklūsta kvantiniams dėsniams. Vienas objektas gali savyje atspindėti tai, kas yra visumoje ir egzistuoti bet kuriame Visatos taške.
Tai yra paslaptis, kuri nuo mūsų slepiama iki šių dienų. Tai priežastis dėl ko mes laukiame sistemos galo. Bet laukti nereikia, reikia tik prisiminti kas esame. O mes esame ne tik kūnas, bet ir laukas. Vieningas laukas sujungia atomus, mintis, jausmus, daiktus ir gyvus organizmus į vieningą sistemą arba audinį, kuris neturi nei pabaigos nei pradžios. Bet kuriame taške, gali atsirasti sąmoninga būtybė, kuri turi savyje viską, ką ir bendra didelė Sistema.
Mes į laukų struktūras nesąmoningai išeiname per pakitusias sąmonės būsenas, kai mūsų įprasi įsitikinimų filtrai neveikia. Tai įvyksta kiekvieną dieną, kai žiūrime reklamos filmuką ar klausome paskaitos, kurią dėsto įtikinimų manipuliacijas įvaldęs dėstytojas.
Tačiau mes galime sąmoningai prisiliesti prie energijos ir informacijos, kuri visur ir viskame. Būdami tam tikrose būsenose ir išmokę jas valdyti (o tai priklauso nuo žmogaus vidinės mąstymo drausmės ir vibracinio spektro), galime susijungti su laukais (nors juose ir taip esame), gauti informaciją, formuoti informacines-energetines struktūras, kurios vėliau ar anksčiau materializuojasi (jeigu to labai norime). Kol žmogus miega kolektyviniame sapne, už jį objektyvią tikrovę surenka programos.
Pirmu asmenybės augimo etapu išmokstama tas programas pamatyti savyje ir išorėje, paskui – valdyti, jų atsikratyti ir formuoti iš naujo. Šita valdymo abėcėlė iš mūsų buvo atimta ir paslėpta. Juk niekam Visatoje, nei geroms, nei blogoms jėgoms nereikalingas valdantis žmogus, nes jos puikiai suvokia kas atsitiks, jei Žemės žmogus atskleis tikrąjį savo potencialą.
Dmitrijus Cholly toliau sako:
Stebėjimas nėra vien tik registracija tai, kas yra aplink mus. Tuo pačiu tai yra ir kūrimo procesas. Per minčių projekcijas mes sukuriame savo realybę. Jeigu mes pradedame įtarinėti žmoną išdavyste, tai vėliau ar anksčiau tai įvyks.
Stebėjimas visuomet yra bet kokio kūrimo akto viena iš svarbiausių dalių. Tai ką mes matom yra tai, ko mes prašome. O ko mes prašome tai ir gausime. Netgi tuo atveju, jeigu neįsisąmoninsim. Dauguma žmonių prašo neįsisąmoninę. Todėl ir gauna tai ko nesitiki. Ir kai paprašytas daiktas atsiranda prieš akis mes tampame šokiruoti. Dauguma tokių prašymų ateina per kolektyvinės sąmonės struktūras – agregorus, kurie iš sistemos pusės nuolat yra maitinami tomis idėjomis, kurios reikalingos pačiai sistemai egzistuoti ir maitintis. Nesvarbu ar bloga, ar gera ta sistema mechanizmas čia tas pat.- jūs esate maitinimo elementas.
Viskas priklauso nuo pasirinkimo. Jeigu turėtume galimybę pasirinkti – būtų gerai. Bet kokia kolektyvinė kontrolės sistema susiaurina ir pablogina pasirinkimo galimybes. Todėl apie tikrą, pilnavertį pasirinkimą nėra prasmės net kalbėti.
Jeigu šiandien, kabėdami apie kvantinį perėjimą norime pasiekti ko nors apčiuopiamo, reikia trokšti ne maksimumo, bet neįmanomo, tada pasieksime bent jau minimumą. Todėl palaikau idėją, jog pirmiausia mums reikia išmokti ne tik besąlygiškai mylėti priešus ir atleisti savo skriaudėjams (tai savaime suprantama), bet ir būti šaltais pragmatikais. Tai yra du banginiai, ant kurių turi stovėti abi kojos. Tos dvi priešpriešos turi būti suvaldytos ir suderintos.
Sakoma, kad pakylėjimo, kuris vyksta nepajausti neįmanoma. Tačiau mano nuostata yra tokia: jeigu kalbame apie pakylėjimą arba kvantinį šuolį, turime (kaip ir kitose gyvenimo srityse) remtis faktais ir racionaliais argumentais. Priešingu atveju kursime mistika, o mistika, kaip sakydavo akademijas Jonas Gervė, visuomet tarnauja tam, kad galima būtų paslėpti tiesą. Jūs nerasite šiame tinklalapyje nei vieno channelingo, nei vieno pakylėtojo valdovo, nei vieno ufonauto iš Sirijaus ar Sietyno pranašysčių ar patarimų. Aš nesakau, jog tie kanalai meluoja ar apgaudinėja, bet manau, kad jų informacija nėra patikimas šaltinis ar argumentas, priimant asmeninius sprendimus,. Kodėl? Todėl, kad tos informacijos neįmanoma patikrinti iš 3 nepriklausomų šaltinių.
Patikėti žodžiu ir pajausti širdimi – neužtenka. Jeigu kas nors tiki, jog pakylėjimas vyksta, vadinasi jis vyksta. Bet jeigu kas nors tiki, jog viskas eina tik blogyn – vadinasi taip ir yra.
Pasiekti kažkokį objektyvumą, kabant apie ne žemiškos kilmės procesus Žemėje yra labai sunku, nes visi procesai tampa realybe tik tada, kai jie užgimsta individualioje sąmonėje, kaip asmeninis troškimas. O tų troškimų gali būti keli milijonai. Tarpinės dvasinės būtybės (jeigu jos tikros, o ne išgalvotos) duoda channelingus tam, kad pakylėjimo procese neįsivyrautų chaosas. Jos duoda naują įsitikinimų sistemą, naują matricą tiems, kurie pripratę prie taisyklių, vadovų ir vadovavimo. Čia senosios matricos pasekmė. Bet čia yra ir pozityvi pusė, kuri dažniausiai nulemia negatyvią manipuliavimo grėsmę. Jeigu žmonių pamąstymai, lūkesčiai, troškimai įvelkami į kolektyvines formas (sukuriamos religijos, bažnyčios), integruojant į pasąmonę naują įsitikinimų sistemą, jie būtinai išsipildys ir realybėje įgaus naujas objektyvias formas. Nors kitai žmonių grupei jos gali atrodyti visiškai subjektyvios ir nesąmoningos. Juk formaliai taip ir yra.
Tuo tarpu mums, santūriems skeptikams ir agnostikams, kurie niekuo netiki ir nepasitiki, išskyrus Dievu ir pačiu savimi, reikia ne naujų iliuzijų, bet grynos ir pačios teisingiausios informacijos, kurią galima pačiupinėti arba bent jau realiai pajausti.
Tuo tarpu daugelis New Age grupių per įvairius dvasinius ir kosminius kanalus mums moko besąlygiškai patikėti ir būti pasyviai laukiančiais bestuburiais. Bet iš tikrųjų mes turime imti atsakomybę į savo rankas ir lygiai vienodai ignoruoti iš savo kelio tiek tamsos, tiek šviesos dvasines struktūras. Tegul jos pešasi, nes jų toks darbas, tokia prigimtis, gyvenant 4 tankyje, o mes eikime toliau, nes mūsų tikslas Absoliutas be jokių tarpininkų. Nes jis - esame Mes, kaip kvantinė lauko struktūra, kurioje kiekvienas elementas turi tai, ką ir visuma.
Ir pabaigai. Tam, kad neliktume pasyviais sėdėtojais, laukiančiais eilinės apokalipsės, reikia ne tik prisiimti atsakomybę bet ir veikti. Veikti pirmiausia viduje. Pradžiai užtektų kokio nors ezoterinio klubo arba religinės bendruomenės, kuri neriboja pažinimo. Antra - reikia būtinai išmokti pažinti laukų struktūras ir išmokti su jomis dirbti bei gebėti transformuoti objektyvią materiją vadovaujantis ir meile, ir šaltu racionaliu protu. Tada atsiras unikalus šansas nušokti nuo matricos, susikurti laimingą gyvenimą tokį kokį norime. Bet svarbiausia – nustoti apie save galvoti blogai. Tuomet nebereikės laukti nei apokalipsės, nei armagedono.
www.kvantinemagija.lt
video čia, verta pažiūrėti http://www.kvantinemagija.lt/realybe-lemia-isitikinimai.hlml
http://video.yandex.ru/users/arni-raj/view/2005/# čia Norvegijos gydytoja pasakoja apie tai kas daroma dabar pasaulyje , nes Gintaro Mokšiūno tinklapy neatidaro pirmos dalies šios gydytojos paskatos. Šiaip apie ją yra ir anglų ir rusu kalbomis video.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą