Ačiū straipsnio autoriui:
Kvėpavimo procesas yra be
galo svarbus žmogaus organizme, apie jį daug pasakojama ir rašoma. Kad geriau
jį suprastume, turėtume pažvelgti į patį kvėpavimo procesą plačiau, iš šalies,
nes daugeliu atveju šis procesas yra labai siaurai interpretuojamas.
Kai pakeičiame dėmesio fokusą iš lokalaus į daug platesnį, tuomet anksčiau buvusi labai svarbi lokali detalė visame dideliame mechanizme praranda savo išskirtinumą ir tampa tolygi kitoms sudedamosioms dalims ir niekuo neišsiskiria pagal prasmę ir vertę.
Todėl einantis sąmoningumo keliu žmogus visada mokosi matyti ir vertinti ne lokalius daiktus ar savybes, bet pamatyti platesnį ir gilesnį vaizdą. Tame ir yra sąmoningumo esmė – pereiti nuo dalių matymo į visumos suvokimą, nes visuma visada svarbesnė už lokalias dalis.
Kvėpavimas – vienas iš svarbiausių kūno prisitaikymo prie aplinkos mechanizmų. Tam, kad žmogus išgyventų jį supančiame pasaulyje, žmogaus kūnas turi prie jo prisitaikyti. Šiam tikslui gamta sukūrė žmogaus organizme adaptacinius mechanizmus, skirtus padėti prisiderinti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų.
Visi adaptaciniai mechanizmai veikia vienu esminiu principu: prisitaikant prie aplinkos sąlygų, visi procesai turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą. Tai savotiška svertų sistema, kuri kompensuoja perkrautas dalis ir aktyvuoja pasyvias. Visa tai didžiąja dalimi kontroliuoja homeostazė – funkcija, kuri palaiko pusiausvyrą tarp vidinių ir išorinių procesų.
Kvėpavimas – viena iš kūno adaptacinių sistemų, padedančių prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų taip, kad būtų išlaikyta vidinė pusiausvyra ir galėtų funkcionuoti visos sistemos, organai ir sąmonė. Kvėpavimas – tai priemonė, kuri kritinėse sąlygose, kai reikia naudoti daugiau organizmo resursų ir energijos, padeda automatiškai įjungti savireguliaciją ir palaikyti prisitaikymą prie sudėtingų sąlygų.
Sąlygoms pasikeitus, pasikeičia ir vidinė savireguliacija – kvėpavimas įgauna kitokį ritmą, o visi adaptaciniai mechanizmai, kurie buvo panaudoti, sugrįžta į pradinę būseną.
Skirtingai nei kitus kūno adaptacinius mechanizmus, kvėpavimą žmogus geba kontroliuoti. Smegenyse yra neuronai, kurie leidžia žmogui kontroliuoti kvėpavimo procesą. Tai reiškia, kad žmogus gali sąmoningai valdyti kvėpavimo ritmą, aktyvuodamas arba sulėtindamas jį, priklausomai nuo tikslų, kurių jis siekia. Tačiau prieš tai reikėtų susipažinti su pagrindiniais, elementariais organų ir sistemų saugos principais.
Smegenys, kaip ir visas kūnas, funkcionuoja tuo pačiu pusiausvyros principu. Smegenys – labai sudėtinga sistema, jungianti dešimtis milijardų neuronų, kurie turi veikti darniai, sinchroniškai, maksimaliai tiksliai ir greitai, pasikeičiant tarpusavyje informacija apie kūne vykstančius procesus ir apie išorines sąlygas. Todėl komunikacijos tikslumas yra svarbiausias rodiklis. Tačiau visa ši darna gali veikti tik pusiausvyros sąlygose. Būtent vidinė pusiausvyra smegenims yra fundamentalus dalykas.
Bet kokios CNS (centrinės nervų sistemos) perkrovos yra kategoriškai neleistinos. Mažiausios nervų sistemos perkrovos įneša pakitimus į visos sistemos darbą, o tai yra: organų veikla, kūno orientacija erdvėje, informacijos apdorojimas, skysčių paskirstymas, kraujotakos palaikymas.
Vidinės perkrovos griauna stabilius ryšius, kurie palaiko visų organų ir sąmonės darnią tarpusavio veiklą. Todėl perkrovos veda prie visų sistemų pertempimų – vidinių komunikacijų ir kokybiško funkcionavimo sutrikimų, o su laiku – ir daugybės fiziologinių ligų išraiškų. Posakis „Žuvis genda nuo galvos“ puikiai iliustruoja šią situaciją: neadekvatūs procesai galvoje pražudo ir nusitempia paskui save ir visą kūną.
Pastebėjimas – būtent pusiausvyra, vidinių procesų darnumas, sinchroniškumas ir tolygumas yra visų pagrindinių pasaulio religinių praktikų pamatas. Visi šie procesai galimi tik žemo intensyvumo ir vidinės tylos sąmonės būsenoje. Todėl didžiosios religijos visada akcentavo proto ramybę kaip fundamentalų pagrindą, rodė perkrauto proto ir kūno neigiamas pasekmes, nes tik ramioje sąmonėje vyksta konstruktyvūs procesai.
Pavyzdžiui, jogos kvėpavimo praktikos – Pranajamos (nepainioti su Rebefingu ir Cirkuliaciniu kvėpavimu) visada buvo skirtos proto nuraminimui, t.y., sukurti sąlygas, kuriose peraktyvuotas protas ir kūnas nurimtų ir atgautų pusiausvyrą.
Pusiausvyros principų neišmanymas ir logikos primityvumas privedė žmones prie individualaus pusiausvyros suvokimo interpretavimo, ir nuo fundamentalių principų perkėlė akcentą į praktikų efektą – kai išraiškos formos tampa svarbesnės už esmę.
Įsivaizduokite mažą vaiką, kuris stebi lauko fejerverkus ir prašo tėvų: ar galėtų jis tokius fejerverkus turėti namuose ir ten juos sprogdinti? Tėvai supranta, kad fejerverkai – ne žaislas, ir kad viskas gali baigtis tragiškai, nes jie supranta tų gražių efektų pasekmes. Tačiau vaikas dar neturi patirties ir nesugeba to suprasti, todėl žavisi ryškiomis spalvomis, vaizdais ir sprogimais.
Efektų ir aštrių pojūčių siekis yra būtent nebrandžios sąmonės požymis. Nebrandi sąmonė žavisi išorinėmis išraiškomis ir efektais, o brandi sąmonė ieško prasmės. Gili prasmė niekada neturės ryškių išraiškų, nes pusiausvyra visada neutrali.
Štai čia ir prasideda liūdniausia dalis, kai nebrandi sąmonė pradeda manipuliuoti praktikomis, neturėdama nė menkiausio suvokimo apie pusiausvyros ir darnaus augimo principus. Jie interpretuoja procesus su kuo nori ir kaip nori, nesugebėdami pamatyti pasekmių ilgalaikėje perspektyvoje, dėka savo siauro ir lokalaus matymo. O aktyvios kvėpavimo praktikos dar labiau susiaurina ir taip ribotas mastymo galimybes.
Taigi – Rebefingas arba Cirkuliacinis kvėpavimas – tai hiperventiliavimo praktikų formos. Kas yra hiperventiliacija? Tai padažnėjęs ir/arba pagilėjęs kvėpavimas. Tačiau padažnėjęs kvėpavimas po fizinio aktyvumo – tai normalus dalykas, bet jei kvėpavimas padažnėja ramybės būsenoje – tai jau hiperventiliacija. Hiperventiliacijos metu padidėja anglies dioksido (CO2) išsiskyrimas, dėl to sumažėja jo kiekis kraujyje.
Hiperventiliacija yra kūno adaptacinis mechanizmas prie išorinių stresinių faktorių. Mažėjant kraujyje (CO2), sutrinka kalcio perdavimas ląstelėse. Tai suaktyvina raumenų susitraukimo savybes, didina raumenų įtampą, padidina receptorių jautrumą adrenalino veikimui. Paprastai tariant, paruošia žmogaus kūną aktyviems veiksmams – kovoti arba bėgti
O kas nutinka, jei žmogus su niekuo nekovoja ir niekur nebėga? Kaip ir kitose stresinėse būsenose – kai stresas iš adaptacinio gali pereiti į patologinį chronišką stresą, su ta pačia simptomatika. Suaktyvėja ne tik raumenų susitraukimo funkcija, bet taip pat ir kraujagyslių lygieji raumenys. Sumažėjus CO2, pastebimas ryškus kraujotakos sulėtėjimas galvos smegenyse. T.y., smegenys įvedamos į didelį stresą, kai į jas nepapuola kraujas ir sumažėjus CO2 kiekiui, prasideda smegenų hipoksija
Pradeda svaigti galva, sutrinka orientacija, žmogus alpsta, prarandama koncentracija ir atsiranda pojūtis, kad iškrenti iš realybės, susiaurėja sąmonės galimybės, gali pradėti dilgčioti rankas ir kojas, pradeda šalti galūnės, gali prasidėti kūno raumenų spazmai, prasideda vaizdinių matymas, gali būti haliucinacijos ir neįprasti garsai. Visa tai yra ne „dvasingumo praktikų rezultatas“, o smegenų hipoksijos ir streso rezultatas.
Visuose šiuose efektuose nėra jokio „dvasingumo“. Didieji „mokytojai“ smegenų ir kūno stresinę būseną pateikia kaip kažką stebuklingo, akcentuodami ryškius efektus. Bet kokia sąmonės dezorientacija dėl panašių praktikų neturi nieko bendro su dvasingumu. Priešingai, dvasingumas – tai procesas, kuris atneša proto ramybę ir aiškumą be jokių ryškių efektų.
Pastebėjimas – „guru“ daug metų pasakoja, kad Rebefingas leidžia prisotinti kiekvieną ląstelę deguonimi, ir dėl to organizmas daug geriau funkcionuoja, o jūs nuo to būsite laimingesni ir sėkmingesni? Bet ar žinote, kad padažnėjęs kvėpavimas sumažina deguonies kiekį Verigo – Boro efekto dėka? Esmė tame, kad pH ir CO2 koncentracija turi labai didelį poveikį deguonies surišimui hemoglobinu. Kai jungiasi CO2 ir H+ jonai, hemoglobino gebėjimas surišti CO2 sumažėja. Tai reiškia, kad hiperventiliacijos dėka sumažėja CO2 kiekis, dėl to hemoglobinas blogiau atiduoda deguonį. Paprastai tariant – hiperventiliacija, mažindama CO2 kiekį kraujyje, sumažina galimybę įsisavinti deguonį. Tai visiškai prieštarauja tam, ką pasakoja kvėpavimo “mokytojai”! Juk būtent dėl dažno kvėpavimo žmogaus kūnas įsisavina mažiau deguonies, todėl kyla klausimas: ar tiek metų pasakodami apie greito kvėpavimo naudą, vesdami seminarus ir rašydami knygas, “mokytojai” nesugebėjo paskaityti fiziologijos pagrindų? Fenomenalus atvejis!
Kadangi CNS veikimo pagrindas yra darnumas, pusiausvyra ir tikslus signalų perdavimas, tai padidėjęs stresas, kurį sukelia hiperventiliacinės praktikos, pradeda griauti šių procesų pagrindus. Iš pradžių griūva silpniausios grandys ir ryšiai, o vėliau ir didelės ryšių struktūros. Jums pasakoja, kad atsikratote blogų prisiminimų, prisirišimų ir problemų, nes tai ir yra ryšiai smegenyse, o iš tiesų griaunami absoliučiai visi ryšiai – ir blogi, ir geri, griūva ne tik neseniai suformuoti junginiai, bet ir ryšiai, atsakingi už fiziologinius procesus kūne. Ir šis poveikis pasiekia visas sistemas: nervų, kraujotakos, raumenų. Ryšiai, kurie turi palaikyti darnų ir tolygų veikimą, yra tiesiog „išdeginami“.
Gal teko matyti filmus, kur rodoma, kaip metami napalmo sviediniai į džiungles, kur slepiasi partizanai, ir tie napalmo sviediniai išdegina viską – ne tik partizanus, bet ir džiungles su visa gyvybe. Taip ir hiperventiliacija – sudegina visus ryšius organizme, o ryšių griovimas yra viena iš pagrindinių visų psichikos ir neurodegeneracijos ligų priežasčių.
Tokios praktikos ilgalaikėje perspektyvoje griauna viską. Žmogus po truputį kvailėja, silpnėja jo atmintis, mažėja adekvatumas, prastėja teisingų sprendimų pasirinkimo galimybės, žmogus daro daugiau klaidų gyvenime. Be kognityvinių problemų, laikui bėgant, prasideda ir fizinės kūno sistemos griūtis.
Pastebėjimas – jei kalbatės su žmogumi, kuris 10-15 metų stipriai geria, jūs nesistebite, kad jis nusišneka, kalbant paprasčiausiomis temomis. Jūs suvokiate, kad alkoholis pažeidė jo gebėjimą adekvačiai vertinti faktus ir informaciją. Bet jei jūs sutinkate nevartojantį alkoholio žmogų – „dvasinį guru“, kurio logika yra tokia pati primityvi ir absurdiška, kai jis pasakoja apie dvasinius pasiekimus, nušvitimus ir kitokią „dangišką maną“, tiesiog perpasakodamas knygas? Žinoma, kyla abejonių, kad savo suvokimo primityvumu jis primena tą neadekvatų alkoholiką. Tiesiog atkreipkite į tai dėmesį.
Pastebėjimas – smegenų reakcijos į stresą ne visada susijusios su adrenalino ar kortizolio išsiskyrimu. Stresas gali skatinti ir dopamino išsiskyrim. Į dirbtinai sukeliamas stresines vidines būsenas smegenys reaguoja, bandydamos atstatyti pusiausvyrą, ir tam, kad sureguliuotų vidinius procesus nuo „perkaitimo“, išskiria dopamina. Būtent šis mechanizmas ir naudojamas, manipuliuojant „dvasinėmis būsenomis“. Kai pasiekiama „euforija“ nuo panašių praktikų yra interpretuojama kaip dvasingumas, palaima, išsilaisvinimas. O tai tėra tiesiog organizmo reakcija į padidėjusias vidines perkrovas. Žmonės vardan trumpalaikio „pigaus dvasinio kaifo“ sumoka didelę kainą ilgalaikėje perspektyvoje.
Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną faktą. Kadangi hiperventiliacinės praktikos yra tiesioginis didelio intensyvumo stresas mūsų smegenims, kuris palaipsniui griauna ir išderina visus vidinius ritmus, laikui bėgant tai gali suformuoti hiperaktyvius židinius centrinėje nervų sistemoje. Žmonės, kurie tai praktikuoja reguliariai, vos per kelis praktikos mėnesius jau suformuoja pirminius ir automatinius įgūdžius. Tokiu būdu žmoguje formuojasi aktyvūs centrai, kurie pačiam žmogui nepastebint, generuoja neadekvatų aktyvumą visose smegenyse.
Moters smegenys yra daug aktyvesnės, nei vyrų, o ir moterų hormoninė sistema yra daug geriau išvystyta. Panašios aktyvuojančios praktikos moters sąmonei duoda daug ryškesnį ir greitesnį efektą, todėl jos labiau linkusios „svaigintis“ tokių praktikų rezultatais. Tačiau tame ir slypi didžiausias pavojus, nes didelio lygio stresas po panašių praktikų griauna stabilius vidinius smegenų ryšius. Taip žmogus pats, tikslingai, to net nesuvokdamas, griauna savo rezervines galimybes, kurios jam skirtos visam gyvenimui. Ilgainiui neišvengiamai tai duoda labai tragiškus rezultatus.
Net 48% moterų turi potencialią tikimybę susirgti neurodegeneratyvinėmis ligomis (silpnaprotyste, parkinsonas, išsėtinė skleroze, alzheimeris ir pan.), vyrams tikimybė susirgti sudaro 36%. Tokius rezultatus parodė 26 metų tyrimų analizė. Tai reiškia, kad užsiimant veiklomis ar praktikomis, kurios sukelia centrinės nervų sistemos stresą, jūs neišvengiamai papulsite į potencialią pavojaus grupę
Platus 30 metų stebėjimas, ištyrus apie milijoną žmonių, parodė ryšį tarp streso ir autoimuninių ligų (kai pažeidžiamos organizmo sistemos, audinių grupės arba pavieniai organai). Streso poveikis didina galimybę susirgti autoimuninėmis ligomis 30-40%, iš kurių pasiskirstymas tarp moterų ir vyrų sudaro 80% – 20%
Tie sąmonės stabilumo rezervai, kurie yra labai vertingi ir reikalingi viso gyvenimo eigoje, yra tiesiog deginami ir griaunami vardan trumpalaikės „dvasinių praktikų euforijos“.
Svarbu pažymėti dar vieną be galo svarbų faktorių: nervų sistemos būsena prieš susilaukiant vaikų persiduoda palikuonims. Žmogus, vartojantis tokį „dvasinį kaifą“ turi suprasti, kad jis yra atsakingas ne tik už savo vaikus, bet ir už tolimesnes savo giminės kartas. „Tėvo stresas prieš pradedant palikuonis gali būti palikuonių šizofrenijos ir psichozių priežastimi“
Kembridžo universiteto tyrimas: Moters stresinė būsena pastojant daro įtaką vaiko streso lygiui 11 metų amžiuje. Vaikų streso hormono lygis ženkliai didesnis
Taigi, žmogui visa tai labai brangiai atsieina: pirma – jis susimoka savajam „guru“, antra – jis atiduoda už tai savo psichinę ir fizinę sveikata, ir trečia – jis aukoja savo būsimų vaikų psichinę ir fizinę sveikatą bei jų ateities gerovę.
Asmeninių trenerių, saviugdos mokytojų, koučerių, jogų ar psichologų vedami Rebefingo mokymai parodo aukšto lygio specialistų nekvalifikuotumą. Taip pat tokių praktikų mokymas yra ryškus žmogaus atsakomybės nebuvimas ir, kas baisiausia, vidinės moralinės bedugnės požymis. Apie tai viename iš sekančių straipsnių.
Būkite sąmoningi !
P.s. Paspaudus raudonai paryškintus žodžius, atsidaro nuorodos į tyrimus.
(melynai paryškinti gavosi žodžiai...paspaudus neatsidarys nuorodos. Pradžioje straipsnio yra įdėta nuoroda į šio straipsnio autoriausdienoraštį, ten paspaudę ant raudonai paryškintų žodžių, rasite mokslinius straipsnius.
Kai pakeičiame dėmesio fokusą iš lokalaus į daug platesnį, tuomet anksčiau buvusi labai svarbi lokali detalė visame dideliame mechanizme praranda savo išskirtinumą ir tampa tolygi kitoms sudedamosioms dalims ir niekuo neišsiskiria pagal prasmę ir vertę.
Todėl einantis sąmoningumo keliu žmogus visada mokosi matyti ir vertinti ne lokalius daiktus ar savybes, bet pamatyti platesnį ir gilesnį vaizdą. Tame ir yra sąmoningumo esmė – pereiti nuo dalių matymo į visumos suvokimą, nes visuma visada svarbesnė už lokalias dalis.
Kvėpavimas – vienas iš svarbiausių kūno prisitaikymo prie aplinkos mechanizmų. Tam, kad žmogus išgyventų jį supančiame pasaulyje, žmogaus kūnas turi prie jo prisitaikyti. Šiam tikslui gamta sukūrė žmogaus organizme adaptacinius mechanizmus, skirtus padėti prisiderinti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų.
Visi adaptaciniai mechanizmai veikia vienu esminiu principu: prisitaikant prie aplinkos sąlygų, visi procesai turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą. Tai savotiška svertų sistema, kuri kompensuoja perkrautas dalis ir aktyvuoja pasyvias. Visa tai didžiąja dalimi kontroliuoja homeostazė – funkcija, kuri palaiko pusiausvyrą tarp vidinių ir išorinių procesų.
Kvėpavimas – viena iš kūno adaptacinių sistemų, padedančių prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų taip, kad būtų išlaikyta vidinė pusiausvyra ir galėtų funkcionuoti visos sistemos, organai ir sąmonė. Kvėpavimas – tai priemonė, kuri kritinėse sąlygose, kai reikia naudoti daugiau organizmo resursų ir energijos, padeda automatiškai įjungti savireguliaciją ir palaikyti prisitaikymą prie sudėtingų sąlygų.
Sąlygoms pasikeitus, pasikeičia ir vidinė savireguliacija – kvėpavimas įgauna kitokį ritmą, o visi adaptaciniai mechanizmai, kurie buvo panaudoti, sugrįžta į pradinę būseną.
Skirtingai nei kitus kūno adaptacinius mechanizmus, kvėpavimą žmogus geba kontroliuoti. Smegenyse yra neuronai, kurie leidžia žmogui kontroliuoti kvėpavimo procesą. Tai reiškia, kad žmogus gali sąmoningai valdyti kvėpavimo ritmą, aktyvuodamas arba sulėtindamas jį, priklausomai nuo tikslų, kurių jis siekia. Tačiau prieš tai reikėtų susipažinti su pagrindiniais, elementariais organų ir sistemų saugos principais.
Smegenys, kaip ir visas kūnas, funkcionuoja tuo pačiu pusiausvyros principu. Smegenys – labai sudėtinga sistema, jungianti dešimtis milijardų neuronų, kurie turi veikti darniai, sinchroniškai, maksimaliai tiksliai ir greitai, pasikeičiant tarpusavyje informacija apie kūne vykstančius procesus ir apie išorines sąlygas. Todėl komunikacijos tikslumas yra svarbiausias rodiklis. Tačiau visa ši darna gali veikti tik pusiausvyros sąlygose. Būtent vidinė pusiausvyra smegenims yra fundamentalus dalykas.
Bet kokios CNS (centrinės nervų sistemos) perkrovos yra kategoriškai neleistinos. Mažiausios nervų sistemos perkrovos įneša pakitimus į visos sistemos darbą, o tai yra: organų veikla, kūno orientacija erdvėje, informacijos apdorojimas, skysčių paskirstymas, kraujotakos palaikymas.
Vidinės perkrovos griauna stabilius ryšius, kurie palaiko visų organų ir sąmonės darnią tarpusavio veiklą. Todėl perkrovos veda prie visų sistemų pertempimų – vidinių komunikacijų ir kokybiško funkcionavimo sutrikimų, o su laiku – ir daugybės fiziologinių ligų išraiškų. Posakis „Žuvis genda nuo galvos“ puikiai iliustruoja šią situaciją: neadekvatūs procesai galvoje pražudo ir nusitempia paskui save ir visą kūną.
Pastebėjimas – būtent pusiausvyra, vidinių procesų darnumas, sinchroniškumas ir tolygumas yra visų pagrindinių pasaulio religinių praktikų pamatas. Visi šie procesai galimi tik žemo intensyvumo ir vidinės tylos sąmonės būsenoje. Todėl didžiosios religijos visada akcentavo proto ramybę kaip fundamentalų pagrindą, rodė perkrauto proto ir kūno neigiamas pasekmes, nes tik ramioje sąmonėje vyksta konstruktyvūs procesai.
Pavyzdžiui, jogos kvėpavimo praktikos – Pranajamos (nepainioti su Rebefingu ir Cirkuliaciniu kvėpavimu) visada buvo skirtos proto nuraminimui, t.y., sukurti sąlygas, kuriose peraktyvuotas protas ir kūnas nurimtų ir atgautų pusiausvyrą.
Pusiausvyros principų neišmanymas ir logikos primityvumas privedė žmones prie individualaus pusiausvyros suvokimo interpretavimo, ir nuo fundamentalių principų perkėlė akcentą į praktikų efektą – kai išraiškos formos tampa svarbesnės už esmę.
Įsivaizduokite mažą vaiką, kuris stebi lauko fejerverkus ir prašo tėvų: ar galėtų jis tokius fejerverkus turėti namuose ir ten juos sprogdinti? Tėvai supranta, kad fejerverkai – ne žaislas, ir kad viskas gali baigtis tragiškai, nes jie supranta tų gražių efektų pasekmes. Tačiau vaikas dar neturi patirties ir nesugeba to suprasti, todėl žavisi ryškiomis spalvomis, vaizdais ir sprogimais.
Efektų ir aštrių pojūčių siekis yra būtent nebrandžios sąmonės požymis. Nebrandi sąmonė žavisi išorinėmis išraiškomis ir efektais, o brandi sąmonė ieško prasmės. Gili prasmė niekada neturės ryškių išraiškų, nes pusiausvyra visada neutrali.
Štai čia ir prasideda liūdniausia dalis, kai nebrandi sąmonė pradeda manipuliuoti praktikomis, neturėdama nė menkiausio suvokimo apie pusiausvyros ir darnaus augimo principus. Jie interpretuoja procesus su kuo nori ir kaip nori, nesugebėdami pamatyti pasekmių ilgalaikėje perspektyvoje, dėka savo siauro ir lokalaus matymo. O aktyvios kvėpavimo praktikos dar labiau susiaurina ir taip ribotas mastymo galimybes.
Taigi – Rebefingas arba Cirkuliacinis kvėpavimas – tai hiperventiliavimo praktikų formos. Kas yra hiperventiliacija? Tai padažnėjęs ir/arba pagilėjęs kvėpavimas. Tačiau padažnėjęs kvėpavimas po fizinio aktyvumo – tai normalus dalykas, bet jei kvėpavimas padažnėja ramybės būsenoje – tai jau hiperventiliacija. Hiperventiliacijos metu padidėja anglies dioksido (CO2) išsiskyrimas, dėl to sumažėja jo kiekis kraujyje.
Hiperventiliacija yra kūno adaptacinis mechanizmas prie išorinių stresinių faktorių. Mažėjant kraujyje (CO2), sutrinka kalcio perdavimas ląstelėse. Tai suaktyvina raumenų susitraukimo savybes, didina raumenų įtampą, padidina receptorių jautrumą adrenalino veikimui. Paprastai tariant, paruošia žmogaus kūną aktyviems veiksmams – kovoti arba bėgti
O kas nutinka, jei žmogus su niekuo nekovoja ir niekur nebėga? Kaip ir kitose stresinėse būsenose – kai stresas iš adaptacinio gali pereiti į patologinį chronišką stresą, su ta pačia simptomatika. Suaktyvėja ne tik raumenų susitraukimo funkcija, bet taip pat ir kraujagyslių lygieji raumenys. Sumažėjus CO2, pastebimas ryškus kraujotakos sulėtėjimas galvos smegenyse. T.y., smegenys įvedamos į didelį stresą, kai į jas nepapuola kraujas ir sumažėjus CO2 kiekiui, prasideda smegenų hipoksija
Pradeda svaigti galva, sutrinka orientacija, žmogus alpsta, prarandama koncentracija ir atsiranda pojūtis, kad iškrenti iš realybės, susiaurėja sąmonės galimybės, gali pradėti dilgčioti rankas ir kojas, pradeda šalti galūnės, gali prasidėti kūno raumenų spazmai, prasideda vaizdinių matymas, gali būti haliucinacijos ir neįprasti garsai. Visa tai yra ne „dvasingumo praktikų rezultatas“, o smegenų hipoksijos ir streso rezultatas.
Visuose šiuose efektuose nėra jokio „dvasingumo“. Didieji „mokytojai“ smegenų ir kūno stresinę būseną pateikia kaip kažką stebuklingo, akcentuodami ryškius efektus. Bet kokia sąmonės dezorientacija dėl panašių praktikų neturi nieko bendro su dvasingumu. Priešingai, dvasingumas – tai procesas, kuris atneša proto ramybę ir aiškumą be jokių ryškių efektų.
Pastebėjimas – „guru“ daug metų pasakoja, kad Rebefingas leidžia prisotinti kiekvieną ląstelę deguonimi, ir dėl to organizmas daug geriau funkcionuoja, o jūs nuo to būsite laimingesni ir sėkmingesni? Bet ar žinote, kad padažnėjęs kvėpavimas sumažina deguonies kiekį Verigo – Boro efekto dėka? Esmė tame, kad pH ir CO2 koncentracija turi labai didelį poveikį deguonies surišimui hemoglobinu. Kai jungiasi CO2 ir H+ jonai, hemoglobino gebėjimas surišti CO2 sumažėja. Tai reiškia, kad hiperventiliacijos dėka sumažėja CO2 kiekis, dėl to hemoglobinas blogiau atiduoda deguonį. Paprastai tariant – hiperventiliacija, mažindama CO2 kiekį kraujyje, sumažina galimybę įsisavinti deguonį. Tai visiškai prieštarauja tam, ką pasakoja kvėpavimo “mokytojai”! Juk būtent dėl dažno kvėpavimo žmogaus kūnas įsisavina mažiau deguonies, todėl kyla klausimas: ar tiek metų pasakodami apie greito kvėpavimo naudą, vesdami seminarus ir rašydami knygas, “mokytojai” nesugebėjo paskaityti fiziologijos pagrindų? Fenomenalus atvejis!
Kadangi CNS veikimo pagrindas yra darnumas, pusiausvyra ir tikslus signalų perdavimas, tai padidėjęs stresas, kurį sukelia hiperventiliacinės praktikos, pradeda griauti šių procesų pagrindus. Iš pradžių griūva silpniausios grandys ir ryšiai, o vėliau ir didelės ryšių struktūros. Jums pasakoja, kad atsikratote blogų prisiminimų, prisirišimų ir problemų, nes tai ir yra ryšiai smegenyse, o iš tiesų griaunami absoliučiai visi ryšiai – ir blogi, ir geri, griūva ne tik neseniai suformuoti junginiai, bet ir ryšiai, atsakingi už fiziologinius procesus kūne. Ir šis poveikis pasiekia visas sistemas: nervų, kraujotakos, raumenų. Ryšiai, kurie turi palaikyti darnų ir tolygų veikimą, yra tiesiog „išdeginami“.
Gal teko matyti filmus, kur rodoma, kaip metami napalmo sviediniai į džiungles, kur slepiasi partizanai, ir tie napalmo sviediniai išdegina viską – ne tik partizanus, bet ir džiungles su visa gyvybe. Taip ir hiperventiliacija – sudegina visus ryšius organizme, o ryšių griovimas yra viena iš pagrindinių visų psichikos ir neurodegeneracijos ligų priežasčių.
Tokios praktikos ilgalaikėje perspektyvoje griauna viską. Žmogus po truputį kvailėja, silpnėja jo atmintis, mažėja adekvatumas, prastėja teisingų sprendimų pasirinkimo galimybės, žmogus daro daugiau klaidų gyvenime. Be kognityvinių problemų, laikui bėgant, prasideda ir fizinės kūno sistemos griūtis.
Pastebėjimas – jei kalbatės su žmogumi, kuris 10-15 metų stipriai geria, jūs nesistebite, kad jis nusišneka, kalbant paprasčiausiomis temomis. Jūs suvokiate, kad alkoholis pažeidė jo gebėjimą adekvačiai vertinti faktus ir informaciją. Bet jei jūs sutinkate nevartojantį alkoholio žmogų – „dvasinį guru“, kurio logika yra tokia pati primityvi ir absurdiška, kai jis pasakoja apie dvasinius pasiekimus, nušvitimus ir kitokią „dangišką maną“, tiesiog perpasakodamas knygas? Žinoma, kyla abejonių, kad savo suvokimo primityvumu jis primena tą neadekvatų alkoholiką. Tiesiog atkreipkite į tai dėmesį.
Pastebėjimas – smegenų reakcijos į stresą ne visada susijusios su adrenalino ar kortizolio išsiskyrimu. Stresas gali skatinti ir dopamino išsiskyrim. Į dirbtinai sukeliamas stresines vidines būsenas smegenys reaguoja, bandydamos atstatyti pusiausvyrą, ir tam, kad sureguliuotų vidinius procesus nuo „perkaitimo“, išskiria dopamina. Būtent šis mechanizmas ir naudojamas, manipuliuojant „dvasinėmis būsenomis“. Kai pasiekiama „euforija“ nuo panašių praktikų yra interpretuojama kaip dvasingumas, palaima, išsilaisvinimas. O tai tėra tiesiog organizmo reakcija į padidėjusias vidines perkrovas. Žmonės vardan trumpalaikio „pigaus dvasinio kaifo“ sumoka didelę kainą ilgalaikėje perspektyvoje.
Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną faktą. Kadangi hiperventiliacinės praktikos yra tiesioginis didelio intensyvumo stresas mūsų smegenims, kuris palaipsniui griauna ir išderina visus vidinius ritmus, laikui bėgant tai gali suformuoti hiperaktyvius židinius centrinėje nervų sistemoje. Žmonės, kurie tai praktikuoja reguliariai, vos per kelis praktikos mėnesius jau suformuoja pirminius ir automatinius įgūdžius. Tokiu būdu žmoguje formuojasi aktyvūs centrai, kurie pačiam žmogui nepastebint, generuoja neadekvatų aktyvumą visose smegenyse.
Moters smegenys yra daug aktyvesnės, nei vyrų, o ir moterų hormoninė sistema yra daug geriau išvystyta. Panašios aktyvuojančios praktikos moters sąmonei duoda daug ryškesnį ir greitesnį efektą, todėl jos labiau linkusios „svaigintis“ tokių praktikų rezultatais. Tačiau tame ir slypi didžiausias pavojus, nes didelio lygio stresas po panašių praktikų griauna stabilius vidinius smegenų ryšius. Taip žmogus pats, tikslingai, to net nesuvokdamas, griauna savo rezervines galimybes, kurios jam skirtos visam gyvenimui. Ilgainiui neišvengiamai tai duoda labai tragiškus rezultatus.
Net 48% moterų turi potencialią tikimybę susirgti neurodegeneratyvinėmis ligomis (silpnaprotyste, parkinsonas, išsėtinė skleroze, alzheimeris ir pan.), vyrams tikimybė susirgti sudaro 36%. Tokius rezultatus parodė 26 metų tyrimų analizė. Tai reiškia, kad užsiimant veiklomis ar praktikomis, kurios sukelia centrinės nervų sistemos stresą, jūs neišvengiamai papulsite į potencialią pavojaus grupę
Platus 30 metų stebėjimas, ištyrus apie milijoną žmonių, parodė ryšį tarp streso ir autoimuninių ligų (kai pažeidžiamos organizmo sistemos, audinių grupės arba pavieniai organai). Streso poveikis didina galimybę susirgti autoimuninėmis ligomis 30-40%, iš kurių pasiskirstymas tarp moterų ir vyrų sudaro 80% – 20%
Tie sąmonės stabilumo rezervai, kurie yra labai vertingi ir reikalingi viso gyvenimo eigoje, yra tiesiog deginami ir griaunami vardan trumpalaikės „dvasinių praktikų euforijos“.
Svarbu pažymėti dar vieną be galo svarbų faktorių: nervų sistemos būsena prieš susilaukiant vaikų persiduoda palikuonims. Žmogus, vartojantis tokį „dvasinį kaifą“ turi suprasti, kad jis yra atsakingas ne tik už savo vaikus, bet ir už tolimesnes savo giminės kartas. „Tėvo stresas prieš pradedant palikuonis gali būti palikuonių šizofrenijos ir psichozių priežastimi“
Kembridžo universiteto tyrimas: Moters stresinė būsena pastojant daro įtaką vaiko streso lygiui 11 metų amžiuje. Vaikų streso hormono lygis ženkliai didesnis
Taigi, žmogui visa tai labai brangiai atsieina: pirma – jis susimoka savajam „guru“, antra – jis atiduoda už tai savo psichinę ir fizinę sveikata, ir trečia – jis aukoja savo būsimų vaikų psichinę ir fizinę sveikatą bei jų ateities gerovę.
Asmeninių trenerių, saviugdos mokytojų, koučerių, jogų ar psichologų vedami Rebefingo mokymai parodo aukšto lygio specialistų nekvalifikuotumą. Taip pat tokių praktikų mokymas yra ryškus žmogaus atsakomybės nebuvimas ir, kas baisiausia, vidinės moralinės bedugnės požymis. Apie tai viename iš sekančių straipsnių.
Būkite sąmoningi !
P.s. Paspaudus raudonai paryškintus žodžius, atsidaro nuorodos į tyrimus.
(melynai paryškinti gavosi žodžiai...paspaudus neatsidarys nuorodos. Pradžioje straipsnio yra įdėta nuoroda į šio straipsnio autoriausdienoraštį, ten paspaudę ant raudonai paryškintų žodžių, rasite mokslinius straipsnius.
