http://www.kvantinemagija.lt/node/2
Straipsnis iš tinklalapio kvantinemagija.lt
pazindamas save pazinsi visatos desnius |
 |
|
Pažink save, pažinsi Visatos dėsnius, o kai pažinsi - panaudok juos harmonijai By Gintaras - Posted on 16 Lapkričio 2011 Keli skaitytojai manęs paprašė, kad parašyčiau ką nors apie Michael Talbot knygą "The Holographic Universe" ("Holografinė visata"). Apie šią nuostabią knygą ne kartą rašiau, bet, matyt, atėjo laikas grįžti prie temos, nes pažinti Visatos paslaptis šiandien yra būtinybė. Michael Talbot savo knygoje remiasi kvantinės fizikos pionieriaus Davido Bhomo bei žymaus Kanados neurofiziologo Karlo Pribramo atradimais. D. Bhomas vadinamas Einšteino mokiniu, o K. Pribramas – neurofiziologijos tėvu. Abu šie mokslininkai priėjo išvados, kad visas materialusis pasaulis nuo dramblio iki elektronų, nuo baobabų iki žvaigždžių sistemų nėra realūs, bet yra kažkokios gilesnės pasaulio dalies projekcija. Visata – tai gigantiška holograma. Ir tokią išvadą patvirtina rimti moksliai tyrimai. Tą patį sako senosios mistinės ir religinės tradicijos. Šiuo atveju mokslas ir senoji mistika kalba apie tuos pačius dalykus, tik skirtingais žodžiais, skirtingomis metaforomis. Filme "Žvaigždžių karai" pagrindinio herojaus Luke Skywalkerio nuotykiai prasideda nuo to momento, kai robotas šviesos spinduliu ore sukuria princesės Lejos vaizdą. Tokio vaizdo ore sukūrimas dar prieš dešimtadienį atrodė lyg stebuklas. Dabar holografiniai projektoriai - įprastas dalykas. Kaip įprastas dalykas šiandien skamba ir mokslininkų mintis, jog mūsų visata, mūsų pasaulis, kuriame gyvename panašus į didelę Hologramą. Kitais žodžiais tariant, pasaulis, kuriame gyvename gali būti subtili ir kartu labai sudėtinga iliuzijų mašina. Yra šiandien pakankamai daug mokslinių duomenų, kurie leidžia teigti, jog mūsų pasaulis, nuo snaigės ir klevo lapų iki elektronų ir kometų – viso labo yra tik vaiduokliški paveikslėliai – projekcijos, suprojektuotos iš visiškai kito realybės lygmens, kuris yra toli už mums suprantamo pasaulio ribų, kuriame išnyksta bent koks supratimas apie laiką ir erdvę. Atradimai, pakeitę pasaulį 1983 metais įvyko labai svarbus pasaulio mokslo istorijoje įvykis. Tarptautinė mokslininkų fizikų grupė, vadovaujama Paryžiaus universiteto daktaro Alain Aspect. aptiko, kad tarp elementariųjų dalelių: elektronų ir fotonų vyrauja nelokaliniai ryšiai, aprašyti 1964 m. vadinamojoje J. Bello nelygybėje. Šalia Pažyžiaus atliktuose bandymuose mokslininkai nustatė, kad ne nelokalinis fizinių objektų būties principas galioja ne tik elementariosioms dalelėms bet ir makropasaulio kūnams. Kitaip tariant, tas pat daiktas gali būti keliose vietose tuo pačiu metu. Paprasčiau kalbant, viena vienintelė elementari dalelė tam tikra prasme visuomet žino ką veikia visos kitos. O jų visatoje gali būti nesuskaičiuojama daugybė. Šitas paradoksas prieštarauja klasikiniam Alberto Einšteino postulatui, nes šiuo atveju informacijos greičiai viršija šviesos greičius ir griauna mums įprastus laiko barjerus. Tačiau prancūzų mokslininkų eksperimentai, atlikti prieš 25 metus bei matematinė jų analizė byloja apie tai, kad jokios kritikos iš fundamentaliojo mokslo pusės čia negali būti. Kas yra holograma ? Londono universiteto atstovas David Bohm mano, kad remiantis Aspecto atradimu, reali arba objektyvi tikrovė neegzistuoja ir, nepaisant savo kietumo ir nepaisant savo, iš pirmo žvilgsnio, objektyviai veikiančių priežastinių dėsnių, visata, kaip mes ją įpratę įsivaizduoti, iš esmės yra fikcija, gigantiška, puošni holograma, kitaip tariant, labai efektingas lazerių šou. Ir tokia mokslininkų nuomonė yra labai artima Rytų filosofijai bei tenykštėms mistinėms tradicijoms. Tam, kad aiškiau suprasti ką norėjo pasakyti D. Bohmas, reiktų plačiau pasinagrinėti, kas gi yra holograma. Holograma – tai trimatė lazerinė fotografija. Tam, kad padaryti lazerinę-holografine fotografija, daiktas turi būti apšviestas lazerio spinduliu ir atspindėti interferencinį vaizdą, kuris gali būti užrašomas į skaitmeninę ar magnetinę laikmeną. Tokio vaizdo fotografija atrodo kaip beprasmė tamsių ir šviesių linijų seka. Tačiau kai šią nuotrauką apšviečiame kitu lazeriu, atsiranda trimatis vaizdas. Trimatis vaizdas – išskirtinė holografinių fotografijų savybė. Bet, jeigu mes tą hologramą perkirpsime per pusę, gausime ne dvi to paties atvaizdo dalis, o du tuos pačius atvaizdus, tik mažesniu masteliu. Taip mes, pasak D. Bohmo, galime "pjaustyti" hologramą į nesuskaičiuojamą kiekį dalių, iki elektrono dydžio dalių. Ir kiekviena dalis turės tai ką turi visuma. Holografinis visatos principas, kuris sako kad visata gali tilpti garstyčios grūde, yra artimas ir krikščioniškai tradicijai bei leidžia mums iš principo naujai pažvengti į klausimą, kodėl mūsų mąstymas apribotas ir iš kur atsiranda poreikis įvesti tvarką iš chaoso bei remtis deterministinėmis nuostatomis. Beveik visą savo egzistavimo laiką vakarų mokslas, vystėsi vedinas idėjos, kad pats geriausias būdas ištirti ką nors, tai tą ką nors suskaidyti į atskiras dalis. Ir vieną dalį išnagrinėjus, reikia nagrinėti kitą ir taip iki tol, kol susidarys bendras vaizdas-dėlionė. Čia kaip toj pasakoj – reikia sulaužyti šluotą po vieną šaką. Holografinis principas visa tai neigia. Jeigu mes atskirsime holografinį vaizdą per pusę, jis, kaip sako D. Bohmas, taps dviem tokiais pat vaizdais. Tačiau savaime, kiekvienas vaizdas yra savitas ir kažkuo skiriasi nuo pirminio dėl to, kad veikia, elektromagnetinės, gravitacinės, psichinės ir daugelis kitokių bangų ir veiksnių, kurios savo ruožtu kažkiek iškreipia pirminius vaizdus. Objektyvi tikrovė - iliuzija Eikime toliau. Šios idėjos įkvėpė D. Bohmą dar kitaip interpretuoti Aspecto atradimą. Londono fizikas įsitikinęs, kad kvantinės dalelės nelokaliai sąveikauja, ne todėl, kad jos keičiasi paslaptinga informacija apie viena kitos būsenas paslaptingu nežinomu mokslui būdu, o dėl to, kad gali būti, jog visatoje egzistuoja viena vienintelė dalelė (pavyzdžiui fotonas), kuris yra holografiškai pasidalinęs į nesuskaičiuojamą daugybę kopijų. Ir jų atskyrimas laike ir euklidinėje erdvėje tarpusavyje yra ne kas kita, o paprasčiausia iliuzija. Apie tai ir kalba Rytų mistinės tradicijos. Gali būti, kad kažkuriame labai giliame tikrovės lygyje nėra atskirų dalelių, o dalelės, tikriausiai, yra tęsinys kažko fundamentalaus, kažkokio nesuvokiamo protu pirminio šaltinio. Kad būtų aiškiau, D. Bohmas siūlo įsivaizduoti tokį dalyką. Įsivaizduokite Akvariumą, kuriame plaukioja žuvys. Taip pat įsivaizduokite, kad jūs negalite stebėti akvariumo tiesiogiai, o tik dviejų atskirų kamerų pagalba. Žiūrėdami į du to paties akvariumo vaizdus skirtinguose monitoriuose, prijungtuose prie atskitų kamerų, mes suvokiame, kad plaukioja dvi skirtingos žuvys. Ir kai tik viena žuvis pasisuka šonu, "antra" žuvis tuoj pat apie tai "sužino" ir atitinkamai pasisuka. Atrodo, kad tarp dviejų žuvų egzistuoja nelokalus ryšys. Kai tik paimame liniuotę ir pamatuojame vienos žuvies ilgį, žuvis išsigąsta ir sprunka, sinchroniškai elgiasi ir "kita" žuvis. Tačiau atidžiau panagrinėjus, abu vaizdai – tai tas pat vaizdas, tik iš skirtingų kampų. Gal žuvies akvariume pavyzdys ne itin tinka kvantinio pasaulio paradoksams aprašyti, tačiau parodo, kokiu principu gali veikti nelokalūs ryšiai tarp objektų tikimybinėje kvantinėje aplinkoje, kurią žmogaus sąmonė paverčia subjektyviu potyriu. Egzistuoja gilesni tikrovės klodai Pasak D. Bohmo, greičiau nei šviesa laike ir erdvėje sklindantys ryšiai tarp dalelių mums byloja apie tai, kad egzistuoja žymiai gilesnis tikrovės lygis, kuris nuo mūsų paslėptas. Mes matome elektronus, fotonus atskirtus tik dėl to, kad savo juslėmis apčiuopiame tik labai nedidelę dalį tikrovės. Kvantinės dalelės, anot jo, nėra atskiros dalys, bet žymiai gilesnės tikrovės pasireiškimas, kuri yra holografinė ir nematoma. Visa visata gali būti pati – holograma, didžiulė holografinė projekcija. Tokia Visata turi dar vieną unikalią savybę . Jeigu suskaidymas į daleles yra iliuzija, vadinasi kažkuriame labai giliame lygmenyje visi objektai tarpusavyje yra surišti pirmapradės priežasties. Angliavandenių atomų elektronai mūsų smegenyse surišti su elektronais bet kokio kito gyvo padaro ar kosminio kūno, kuris šviečia danguje Į VIENĄ KŪNĄ. Viskas sąveikauja su viskuo. Kiekvienas daiktas susijęs su kitais daiktais. Tačiau žmogaus mąstymo prigimtis – skaidomoji, žmogus pripratęs viską dalinti, skirstyti, rūšiuoti į pačius įvairiausius ir mažiausius tikrovės aspektus, sudėlioti viską logikos į lentinėles. Visi tie skaidymai, pasak D. Bohmo, dirbtiniai, iliuziniai. Iš tiesų visata yra didžiulis vienų su kitu susijusių procesų voratinklis. Holografiniame pasaulyje laikas ir erdvė neturi prasmės. Todėl, kad tokios charakteristikos neturi prasmės globaliniu Visatos mastu, kur niekas nuo nieko neatskirta. Laikas ir trimatė erdvė, kaip ir žuvies atvaizdas ekrane, turi būti vertinami tik kaip tam tikros projekcijos. Remiantis šiuo požiūriu, paslėpta, arba neišreikšta visatos pusė - kurioje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu ir tuo pačiu metu. Mums apie tai kalba ir religijos: Dievas buvo yra ir bus. Jis amžinas, nes egzistuoja ne laike. Vadinasi, turint savo arsenale tam tikrus mechanizmus, galima prasibrauti į šios (laiko) programos vidų ir pamatyti tiek ateitį, tiek ir praeitį, keisti ją iš vidaus ir tuo pačiu keisti išorę. O tai jau aukštoji magija. Ką dar gali ši visatos holograma, niekam nežinoma. Galima įsivaizduoti, kad holograma – tai matrica, kuri duoda pradžią viskam, kas vyksta pasaulyje Joje yra arba gali būti visos elementariosios dalelės, bet kuri materijos forma, idėja, mintis. Ten, pasak D. Bohmo, yra virtualus visatos supermarketas, kuriame yra viskas, ko tik reikia ir nereikia. Nors Bohmas pripažįsta, kad mes neturime tinkamų būdų sužinoti, kas yra iš tiesų holograma, jis drąsiai teigia, kad holografinis lygis yra tam tikras niekad nesibaigiančios evoliucijos laiptelis. Smegenys veikia irgi holografiniu principu Nepriklausomai nuo Bohmo įžvalgų, 60-ųjų viduryje neorofiziologas iš Stendfordo universiteto Karl Pribram, daugelį metų tyrinėjęs smegenų darbą, taip pat priėjo prie holografinės visatos modelio. Tirdamas centrinės nervų sistemos (smegenų) veiklą, jam kilo idėja, kad žmogaus smegenys veikia taip pat holografiniu (kaip vėliau paaiškėjo holografinių asociacijų) principu. K. Pribramas aiškinosi, kaip gyvūnų smegenyse išlieka informacija. Daugybė XX a. viduryje atliktų eksperimentų parodė, kad konkreti atmintis nėra lokali, t.y. priešingai, nei teigia šiuo klausimu oficiali mokslinė dogma. Kitaip sakant, informacija smegenyse bazuojasi ne kažkurioje vienoje vietoje, o visur tuo pat metu. Pribramas taip pat rėmėsi dar 20-aisiais metais Kalro Lashley atliktais tyrimais, kuris taip pat buvo iškėlęs hipotezę, kad nepriklausomai nuo to, kokią žiurkės smegenų dalį neišpjautum, sąlyginiai refleksai neišnykdavo. Niekas negalėjo tuomet pasakyti, kodėl taip yra ir kodėl informacija gyvo padaro neuronų tinkle yra pasklidusi vienu metu visame tinkle. Ir kodėl vienas neuronas žino tai ką žino visos smegenys ? Vėliau, 60-aisiais K. Pribramas pradėjo domėtis hologramomis ir suprato, kad rado paaiškinimą kaip veikia žmogaus neurofiziologija. Jis įsitikinęs, kad iš tiesų atmintis talpinasi ne neuronuose ir ne grupėse neuronų, kaip teigia oficiali mokslinė paradigma, o nervinių impulsų serijose-sekose, cirkuliuojančiuose per visas smegenis, taip pat kaip ir dalelė hologramos, kuri yra tik nedidelis vaizdelis didelio vaizdo. Kitaip tariant, K. Pribramas įsitikinęs, kad smegenys ir yra holograma. Šio mokslininko teorija taip pat gali paaiškinti, kaip tokiame mažame organe, kaip žmogaus smegenys, gali tilpti tiek daug informacijos. Mokslininkai mano, kad žmogaus smegenys galį saugoti 10 milijonų bitų informacijos. Holograma – informacijos biblioteka Britų mokslininkai taip pat aptiko, kad holograma pasižymi dar viena unikalia savybe – dideliu informacijos tankiu. Tik pakeičiant lazerio spindulio kampą, kuriuo apšviečiama juostelė, galima užrašyti dar tiek pat informacijos papildomai. Vienas kubinis centimetras tokios juostelės gali talpinti 10 milijardų bitų informacijos. Mūsų sugebėjimas greitai savo smegenyse rasti reikiamą informaciją tampa labiau suprantamas, jei vertinsime smegenis kaip hologramą. Jeigu kas pasakytų žodį zebras, mūsų atmintyje iš karto atsirastų panašumo principu paremtos asociacijos su dryžuotu arkliu, kuris gyvena Afrikoje. Kiekviena maža dalelytė informacijos tuo pat metu koreliuojasi su bet kuriuo kitu, asociatyviai panašiu reiškiniu ar daiktu. Kadangi bet kuri hologramos dalis surišta su bet kuriuo kita, gali būti, kad smegenys yra ne kas kita, o kvantiškai koreliuojančių dalelių sistema. Atmintis viena – ne vienintelė neurofiziologinė paslaptis, kurią mokslininkai mėgina paaiškinti holografiniu principu. Kita, ne mažiau svarbi paslaptis – kokiu būdu smegenys sugeba apdoroti milžinišką įvairaus dažinio vibracijų laviną. Vibracijų ir bangų, kurias jos gauna per mūsų jutiminius organus. Įvairiausių dažinių kodavimas ir dekodavimas gali būti taip pat atliekamas hologramų principu. Lygiai taip pat kaip holograma tarnauja tam tikra linze, perduodamuoju įrenginiu, gebančiu perdirbti beprasmį virpesių rinkinį į surištą diskretišką ir aiškų vaizdą, taip ir smegenys būdinga būtent tokia savybė, t.y. turi tokią pačią linzę ir atlieka holografinę analizę, siekdamos perdirbti virpesius, gautus mūsų jutiminių organų pagalba. Karlas Pribramas rašo, jog daugelis faktų byloja apie tai, kad smegenys dirba būtent holografiniu principu. Bribramo teorija kuo toliau, tuo labiau populiarėja įvairių šalių neurofiziologų tarpe ir dabar paplito į getetiką, neurogenetiką ir kt. Garsas irgi holograma Argentinos mokslininkas Hugo Zucarelli nesenai praplėtė šią teoriją, siekdamas paaiškinti akustinius reiškinius. Susirūpinęs tuo faktu, kad žmonės gali nustatyti garso šaltinį nepasukdami galvos ir ausų, netgi jeigu sveika tik viena ausis. Zucarelli priėjo išvados, kad taip vyksta irgi dėl holografinio principo. Šis mokslininkas netgi yra sukūręs holografinę garso įrašymo technologiją. Karlo Pribramo mintis apie tai, kad mūsų smegenys sukuria-surenka kietą tikrovę, perdirbdamos į musių jusles ateinančius signalus buvo eksperimentiškai patikrintos keliasdešimt kartų tiek Vakarų, tiek Sovietų Sąjungos laboratorijose. Atlikti tyrimai parodė, kad visi penki mūsų juslių organai ir dar 11 mums nežinomų, gali priimti žymai didesnio diapazono bangų spektrą, negu buvo anksčiau manyta. Mokslininkai išsiaiškino, kad mūsų regos organai gali priimti garso signalus ir, kad netgi mūsų ląstelės gali priimti labai platų bangų diapazoną. Tokie atradimai suponavo mintį, jog tai holografiniu principu veikiančių mūsų smegenų darbas, kurios stengiasi iš begalinio signalų srauto (neišreikštosios dalies, pasąmonės) atsirinkti tuos, kurie labiausiai reikalingi ir iš jų sukurti tikrovę. Vakarų mokslas žingsnis po žingsnio priėjo prie tų pačių idėjų, kurias šešis tūkstančius metų skleidė įvairios mistinės mokyklos. Jeigu mes galvojame, kad mes turime fizinį kūną ir judame materialioje tikrovėje, tai žinokite, kad tai tik dalis tiesos. Mastant kitu požiūriu, mes panašūs į imtuvus, kurie pasiruošę priimti signalus iš įvairiausių virpesių jūros chaoso. Ir viskas, ką mes priimame iš tos virpesių jūros ir paverčiame į fizinę tikrovę yra tik labai maža dalis to, kas iš tiesų yra aplink mus. Skeptikų aimanos Kita dviejų mokslininkų, Vakarų pasaulio atstovų D. Bohmo ir K. Pribramo idėjų sintezė pavadinta holografine visatos paradigma. Didžioji dalis pasaulio mokslininkų į ją reaguoja vis dėl to labai skeptiškai, kitus – ji įkvėpia naujiems ieškojimams. Bet be viso to skeptikų choro, moksliniuose sluoksniuose galutinis taškas ties šia nauja paradigma nepadėtas. Visi puikiai žino kaip vyko mokslinių paradigmų evoliucija nuo antikinio plokščios žemės modelio iki Niutono paradigmos. Kiekviena nauja paradigma yra tikslesnė už anksčiau buvusią. Taigi ir holografinė teorija turėtų būti tikslesnė už savo pirmtakes, paaiškinanti ne tik materialaus diskretiško pasaulio dėsnius, bet integruojanti į save abi puses, paaiškinamą ir paslaptingą, išreikštąją ir neišreikštąją. Ne vieneri moksliniai tyrimai atlikti tiriant holografinius procesus, leidžia naujai pažvelgti į parapsichologiją, paranormalius reiškinius, stebuklus, netradicinius gydymo būdus. Reikėtų suklusti ne tik oficialios materialistinės paradigmos šalininkams, net ir parapsichologams. Klasikinis, korpuskuliarinis-elektromagnetinis požiūris į parapsichologija baigėsi. Magnetiniai ir elektromagnetiniai reiškiniai negali paaiškinti psi-reiškinių. Tai vienareikšmiai paskelbta paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Visatoje, kurioje atskiro individo smegenys (pačiais įvairiausiais aspektais) yra neatskiriama milžiniškos hologramos dalis, susijusi daugybinėmis koreliacijomis su visų gyvų būtybių smegenimis (mikro-sąmonėmis), telepatija atrodo visiškai suprantamas ir natūralus reiškinys. Ir čia jokia ne anomalija ir jokia ne elektromagnetika, kurios, neva negali fiksuoti klasikiniai prietaisai. Tampa visiškai aišku, kaip ta pati infomacija per sąmonės simbolius, be jokio telefono laido, gali sujungti visiškai skirtingus žmones, esančius įvairiausiuose planetos ir net galaktikos taškuose į atskirus kūnus. Ir tai yra normalu. Mistikai tokios darinius vadina dvasiomis, agregorais arba kolektyvine pasąmone. Už-asmeninė pasąmonė Transpersonalinės psichologijos atstovas Stanislavas Grofas taip pat savo tyrinėjimuose remiasi holografiniu modeliu. S. Grofas teigia, kad holografinė paradigma gali pateikti modelius, galinčius paaiškinti įvairius paslaptingus fenomenus. Jų prigimties aiškintis net nebūtina, nes jie tampa savaime suprantama, neatsiejama savasties dalimi. S. Grofas tyrinėjęs pakitusios sąmonės būsenas, mano, kad holografinis modelis gali padėti labiau suprasti sapnų, klinikinės mirties, astralinių kelionių paslaptis. Šešesdešimtųjų pradžioje S. Grofas lengvų haliuciogenų LZD pagalba gydė žmones nuo sunkių dvasinių susirgimų. Savo knygoje "Už smegenų ribų" S. Grofas aprašė vienos moters atvejį, kai ji transo būsenoje suprato esanti prieš-istorinės reptilijos patelė. Haliucinacijų metu ji labai detaliai papasakojo tai ką matė, kaip atrodė priešistoriniai gyviai, miškas. Ji matė driežo patiną su baltomis dėmėmis ant kaklo labai aiškiai ir su visomis smulkmenomis nupasakojo, kaip jis atrodo. Tuomet S. Frofas kreipėsi į antropologą, kuris patvirtino, jog kažkada žemėje gyveno tokios būtybės, kaip ir pasakojo ta moteris. Šios moters patirtis nebuvo vienintelė. S. Grofas, nagrinėdamas savo pacientų patirtį haliucinacijų metu, buvo ne karta nustebintas fakto, kad žmonės mato pasaulį įvairiais evoliucijos laikotarpiais gyvavusių žemiškų ir nežemiškų būtybių akimis. S. Grofas atrado, kad tokie zoologiniai pasakojimai autentiški, patikrinus, jie atrodo labai tikslūs. Patekimas į gyvūnų sąmonę – ne vienintelis S. Grofo aptiktas holografinės sąmonės fenomenas. Kai kurie žmonės susitapatindavo su kolektyvine nacijos, rasės ar tautos, politinės partijos, giminės, šachmatų klubo ar baleto trupės kolektyvine pasąmone. Neišsilavinę arba vos kelias klases baigę žmonės demonstruodavo žinias apie seniau gyvenusių tautų papročius, tradicijas ir mitologiją, kiti žmonės nukeliaudavo toli į ateitį, į būsimas reinkarnacijas. Savo vėlesniuose tyrinėjimuose S. Grofas atliko, kad tuos pačius fenomenus jo pacientai patirdavo ir be haliucinogenų pagalbos. Praplėsti sąmone galima ir kitais būdais, pvz. intensyvaus holotroponio kvėpavimo metodu. Tokias patirtis S. Grofas pavadino transpersonalinėmis. Jo dėka šešesdešimtaisiais atsirado nauja mokslo šaka – tranpersonalinė psichologija, tyrinėjanti išplėstos, pakitusios sąmonės fenomenus. Ilgą laiką transpersonalinė psichologija nerado tinkamo daugelio fenomenų paaiškinimo. Nauja, holografinė paradigma leido užpildyti šitą tuščią grafą. Kaip sako pats Grofas, jeigu sąmonė yra dalis didelio labirinto, jungiančio visų gyvenusių , gyvenančių ar gyvensiančių gyvų būtybių smegenis, mintis-formas, idėjas, atomus, molekules, organizmus, agregorus ir kitokias informacines-energetines sąmonės struktūras, tad nenuostabu, kad gali susiformuoti atskiri tuneliai, jungiantys objektus net ir labai dideliais "atstumais" tiek laike, tiek erdvėje. Tačiau tai nebus klasikinis tunelis, kaip mes jį įsivaizduojame esantį prie Kauno. Tas tunelis, galima sakyti yra vieningas kūnas, jungiantis atskiras sielas per tam tikrą panašumo požymį. Sąmonė – ne smegenų funkcija Holografinis principas naudojamas ne tik psichologijoje ir neurofiziologijoje, bet ir biologijoje. JAV Virdžinijos koledžo psichologas Keith Floyd išreiškė hipotezę, kad jeigu priimsime, kad tikrovė yra tik holografinė iliuzija, tai tada negalima tvirtinti, kad sąmonė yra smegenų funkcija. Greičiau yra atvirkščiai – sąmonė sukuria smegenis, kaip jai pačiai reikalingą aparatą veikti trimatėje erdvėje. Lygiai taip pat kaip ir kūną, fizinę aplinką bei likusią "objektyvią" tikroivę. Toks perversmas požiūryje į biologinę žmogaus struktūrą reikalauja peržiūrėti beveik visą mediciną. Jeigu žmogaus fizinis kūnas yra tik mūsų sąmonės holografinė projekcija arba vadinamoji "fraktalinė holografijos išraiška" laike ir erdvėje, išsidėsčiusi pagal priežasties ir pasekmės principą bei vystymosi kryptį, tampa aišku, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už savo sveikatą. Tokiu atveju oficialioji medicina reikalinga nebent netikėtais, nelaimingų atsitikimų atvejais. Žmogus gali pats atgaivinti kūno audinius, jei išmoks kaip tai padaryti. Taip, tai ne stebuklas, tai tikrai įmanoma. Ir apie tai plačiau mes kalbėsime kituose šio žurnalo numeriuose. Neegzistuoja jokios ribos Biologas Lyall Watson savo knygoje "Nežinomojo dovanos" aprašo savo susitikimą su Indonezijos šamane, kuri ritualinio šokio metu sugebėdavo į tamsą panardinti kelių hektarų miškelį, o po to vėl jį iš kažkur atgaivino. Watson rašo , kad kol jis ir dar keli draugai stebėjo šamanės šokį, medžiai kelis kartus tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo. Dabartinis mokslas negali paaiškinti tokių reiškinių. Bet jie tampa labiau suprantami, jei vadovausimės nauja paradigma, kad mūsų kieta tikrovė yra holografinė projekcija bei fraktalinė jos išraiška trimatėje materijoje ir linijiniame laike. Galų gale mes galime savyje susiformuluoti supratimą kas yra "ten" ir kas yra "čia" žymiai tiksliau, jeigu mes suprasime, kad visos "lokalios" sąmonės viena su kita yra susijusios į nesuskaičiuojamą kiekį informacinių, energetinių, virtualių kūnų, kurie galų gale – yra vienas vienintelis kūnas, kurį kabalistai vadina Adomu-Kadmonu. Holografinėje visatoje neegzistuotoja jokios galimybių ribos. Ribas sukuriame mes patys. Tai, ką mes matome kaip tikrovę – yra tik materializavęsi per fraktalines išraioškas mūsų lūkesčiai. Mes matom tokį vaizdą, kokį norim matyti, o ne koks yra iš tiesų. Mums niekas nepasakė (o gal tyčia nutylėjo), kokio didelio mastelio tas vaizdas iš tiesų yra. Mūsų smegenyms lengviau susidoroti su mažesniu, nedideliu tikrovės kiekiu, todėl viso kito mes tiesiog nematome. Arba visa tai net nesusimąstę atmetame. Iš tiesų didžioji dalis fundamentinių žinių apie tikrovę yra labai abejotinos, tuo aspektu, kad jomis remiantis mes pretenduojame į objektyvios visatos visažinystę. Ir jeigu kas nesipaišo į tos visažinystės vaizdą, keliame aliarmą "dangus griūva". Tuo tarpu holografinės paradigmos šviesoje, netgi labai atsitiktiniai sutapimai turi labai didelę prasmę. Sutapimai ir atsitiktinumai ir apskritai viskas kas vyksta gali būti traktuojama kaip metafora, kuri artima tikrovei, bet ne tikra tikrovė. Ir ne daugiau. Niekas iki šiol neįrodė ir nepareiškė svarių argumentų, kad toks modelis negali egzistuoti. Juo labiau, kad XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje šioje srityje mokslas nieko naujo neatrado, o tik nuosekliai priartėjo prie tų idėjų, kuriomis tūkstantmečiais vadovavosi įvairių pasaulio kraštų mistinės ir religinės tradicijos. Holografinis modelis padeda suprasti, kaip vyksta daugelis paranormalių reiškinių: telepatija, teleportacija, nuotolinis gydymas, kaip veikia vadinamosios "laukų" struktūros, apie kurias dažnai kalba ezoterinės pakraipos moksininkai. Tokiu būdu žmogaus būties prasmę galima apibrėžti tokiu posakiu: "pažink pats save, pažinsi visus visatos dėsnius, o kai pažinsi dėsnius, panaudok juos harmonijai ir grožiui". Parengta naudojant Michael Talbot knygą "The Holographic Universe" p.s. Medicinos nebereiks? Tai ką mes dabar vadiname medikamentiniu, cheminių ar chirurginiu ligos gydymo procesu, ateityje gali tapti pasibaisėtina atgyvena. Jeigu, remiantis M. Talbot'o knygoje pateiktais mokslininkų pamąstymais, fizinis kūnas yra tik sąmonės holografinė projekcija, tai gydant ligas jas įveikti galima mintimis, pakeitus sąmonės būseną, kitaip tariant, pakoregavus savo paties pirminį modelį-hologramą (holografinę kopiją) neišreikštojoje visatos dalyje. Tuomet "įsakymą" iš anapus gavusios ląstelės dauginasi ir keičiasi taip, kaip nori kūno šeimininkas. Komandas joms gali duoti tik vadinamasis "stebėtojas" – sąmoningai ir dvasiškai gyvenantis žmogus, kuris sugeba lyg iš šalies pažvelgti į save. Pirma žmogus turi dėti daug pastangų, daug praktikuoti vizualizacijas, kad materialus protas priprastų prie stebuklų. Vėliau tokie sugebėjimai aktyvina DNR dalį, kuri kažkada buvo atsakinga už organų regeneraciją, taip, kaip pas tam tikras reptilijų rūšis. Kai žmogus tampa stebėtoju, kuris į viską žiūri lyg iš šono, jis gali viską. Jis pasakys kalnui trauktis ir kalnas pasitrauks, sako Kristus, kuris taip pat mokė likti lyg pakeleiviais, nepriklausomai nuo to, kokios gyvenimo aplinkybės nenutiktų. Norint ugdyti tokias savybes, reikia milžiniškų valios pastangų pažinti save, t.y. abi savo puses –matomą ir nematomą, panaikinant bet kokius šio pasaulio sąlygojamus prieštaravimus. Rytų netradicinė medicina tai žinojo jau daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų. Vizualizacijos techniką naudojo šamanai, alchemikai, įvairių netradicinių gydymų atstovai. Vizualizacijos menas reikalauja tobulo abstraktaus mąstymo. Tai išsiugdoma. Tobulai sukonstruota vizija yra tokia pat reali, kaip ir pati juslėmis apčiuopiama "realybė". Įsivaizduokite, jog valgote citriną ir jums pradės bėgti seilės. Vizualizuotas daiktas ir "tikras" sudaro vieningą audinį, kaip ir tos dvi dalelės aprašytos Einšteino-Podolsko-Rozeno fenomene. Atlikus eksperimentą su viena – kinta ir kita. Tai nėra mistinė "minties galia", bet sugebėjimas dirbti su kita materijos forma - "laukų" struktūromis, apie kurias praeitoje temoje kalbėjo mokslininkas iš Ukrainos Aleksandras Maliuta. Todėl kiekvieną rytą, pasižiūrėjus į save per veidrodį, galima atkurti savo kūną taip kaip norime. N. Norbekovo knygoje "Kvailio patirtis arba kaip atstatyti regėjimą" pasakojamas atvejis, kai vienoje Krymo sanatorijoje, kurioje būdavo gydomi vaikai nuo cukraligės, grupė mažųjų ligonių sugalvojo išeitį, kaip greičiau grįžti namo. Jie dažniau už kitus maudėsi baseine puikiai žinodami vieną dėsnį, jog cukrus vandenyje tirpsta. Ir, medikų nuostabai, jie pasveiko greičiau už kitus. www.kvantinemagija.lt |
|
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą