įdomiai Vadim Zeland pasakoja: transerfingas

Vadimas Zelandas. Kaip paversti mintis realybe, o iliuzijas – tikrove?

---

By Gintaras - Posted on 22 Gruodžio 2011

Vadimas Zelandas, išleidęs knygų seriją „Gyvenimo transerfingas“ mūsuose labai populiarus. Knygas galima nusipirkti lietuvių kalba bet kuriame knigyne. Pats autorius plačiai žinomas visame pasaulyje http://zelands.com/. Todėl pristatyti jo tikrai nereikia. Prieš kokius 5-6 metus „Gyvenimo transerfingas“ darė didelį įspūdį. Iš šios dienos pozicijų galima pasakyti, jog tai – praėjusio dešimtmečio informacija. Ji daug paaiškina, bet yra naiviai romantiška ir jau ganėtinai pasenusi. Šiandien yra daugiau geresnių teorijų, kurios sprendžia tą pačią užduotį – kaip suvokti save ir išmokti valdyti realybę.

„Gyvenimo transerfinge“ suderinama psichologija, fizikos pagrindai, liaudies sukaupta patirtis, kuri čia paaiškinama moksline kalba. Autorius tikina, kad žmogus gali valdyti savo gyvenimą, patogia sau linkme pakeisti realybę. Jo teigimu, vidinę energiją reikia tonizuoti. Autorius naudoja tokias sąvokas kaip „sąmonės parazitai“, „švytuoklė“, „skaidrės“, „filmas“ ir pan. Visa tai, kas parašyta „Gyvenimo transerfinge“, autorius sudėjo į video paskaitų ciklą, kuris užima nemažai laiko. Neturint laiko knygoms, šis paskaitų ciklas tikrai praverčia.
Transerfingu V.Zelandas vadina realybės valdymo teoriją (tokių yra labai daug). Jos esmė ta, kad savo ketinimų jėga, savo valia galime pasirinkti tas gyvenimo linijas, kurias norėtume. Kiekvienas žmogus gali išmokti ne tik plaukti pasroviui, bet ir valdyti savo likimą. Dėl pačio likimo, jis iškelia tris versijas. Viena iš jų sako, kad likimas apspręstas ir nieko pakeisti negalime. Pagal antrą versiją – likimas yra pačio žmogaus rankose. Pagal trečią versiją – likimą nulemia praeityje išgyventi gyvenimai arba karma.
Kokia iš visų šių versijų teisinga. Teisingas atsakymas – visos trys. Religijos teigia, kad gyvenimas yra užrašytas likimų knygoje. Praeitis, dabartis ir ateitis jau yra kažkur užfiksuota. Ir esą visko pakeisti neįmanoma. Tačiau tai yra labai siauras traktavimas. Platesne prasme, pavyzdžiui Koranas, nurodo, kad žmogus turi ne vieną gyvenimo liniją, o visą plačiai išsišakojusį medį. Transerfingas. V. Zelando nuomone, yra ėjimas per tas gyvenimo medžio linijas.
Mūsų gyvenimas, tai dviejų pusių veidrodis. Vienoje pusėje yra materialus pasaulis, kitoje – metafizinė erdvė. Toje erdvėje užrašyta viskas, kad yra buvo ir bus. Variantų skaičius – begalinis. Kokiu būdu praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu. V. Zelandas pateikia savo argumentus, esą taip yra todėl, kad judame linijiniu laiku: praeitis lieka už mūsų, dabar yra- dabar, o ateitis dar tik bus. Žmogaus protas suvokia laiką, kaip judėjimą. Tuo tarpu knygos autoriaus teigimu, laikas neegzistuoja. Jis yra iliuzija. Jis nebent gali būti suprantamas kaip kadrų pasikeitimas kino juostoje. Metafizinė erdvė – tai kino juostų archyvas, kuriame yra visi duomenys apie tai, kas buvo, kas galėjo būti, kas yra ir kas gali būti realizuota.

Kam reikėjo į tą erdvę užrašyti visus tuos įvykius ir scenarijus? Žmogaus protas yra įsitikinęs, jog tai kas egzistuoja turėjo būti kažkieno sukurta. Viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Pasirodo, kad ne viskas. Erdvė turi daug savo variantų. Ji egzistavo visada. Begalybę galima suvokti, kaip kažką neturintį nei pradžios, nei pabaigos, arba kaip tašką. Įsivaizduokite atomą ir mes pradėsime judėti į tą tašką iki begalybės. Į centrą mes judėsime tiek pat ilgai, kiek ir nuo centro. Tiek didėjimo, tiek ir mažėjimo procesai yra begaliniai. Pabandykite mintimis aprėpti šiuos procesus. Tai – įsivaizduoti tiesiog neįmanoma. Taip pat mums sunku suvokti, jog praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu.
Visa tai mums leidžia suprasti, jog rinkdamiesi gyvenimo linijas, mes renkamės kino juostą, kuri bus sukama projektoriuje, kuris vadinasi gyvenimas. Jeigu žmogus plaukia pasroviui, nevairuodamas savo gyvenimo, kino juosta pasirenkama atsitiktiniu būdu. Jeigu žmogus liks patenkintas tokiu likimu, kuris jam išpuolė atsitiktinai, tai su savo gyvenimu jis nieko nepadarys. Jeigu jis tikės, kad jo likimą kažkas apsprendė, vadinasi taip ir bus.
Jeigu jis vadovausis kita versija, jog gyvenimas priklauso nuo žengiamų žingsnių ir vykdomų darbų arba karmos, vadinasi taip ir bus. Tai jo pasirinkimas, nes jis išsirinko tą kino juostą, kuri sukasi jo gyvenimo projektoriuje. Norite karmus – bus jums karma.
Tačiau jeigu žmogus įsitikinęs, kad savo valios pastangomis gali pats išsirinkti kino juostą – tai bus taip pat laisvos valios išraiška.
Tuomet kyka kitas klausimas, kodėl pasirinkimo variantų gali būti nesuskaičiuojamai daug? Iš mokyklos visi žinome, kas yra koordinačių plokštuma arba funkcijų grafikas. Įsivaizduokite, jog jūs esate taškas. Tuomet kyla kitas klausimas. Kaip aš, būdamas tašku, galiu užimti bet kokią poziciją koordinačių plokštumoje? Tačiau įsivaizduokite parabolę arba hiperbolę. Kas užrašė koordinačių sistemoje šiuos grafikus? Jų ten niekas neužrašė. Jie egzistuoja nepriklausomai nuo matematinių teorijų. Tie grafikai paprasčiausiai yra. Jų gali būti be galo daug.
Bet kas apsprendžia, jog taškas turi judėti būtent taip? Bet juk jis gali judėti ir kita trajektorija? Kodėl vista tai jau yra užrašyta? Niekas niekur nieko neužrašė, paprasčiausiai viskas jau ir taip egzistuoja. Visa tai suprasti taip pat sunku, kaip ir apdrėbti begalybę. Jeigu plokštumoje gyvenantis taškas sužinotų, kad dar yra ir trimatė, ir keturmatė erdvė, jam tiesiog nuvažiuotų stogas.
Mes niekad nesuvoksime kaip visa tai atsirado, tačiau mūsų užduotis panaudoti tam tikrus praktinius aspektus. Žinoma, galime paklausti, kur egzistuoja ta vadinamoji pačių įvairiausių gyvenimo variantų erdvė? Į šitą klausimą, pasak V. Zelando, taip pat nėra jokio konkretaus atsakymo. Ji gali būti jūsų kavos puodelyje. Arba kur nors labai toli kitame išmatavime. Tačiau visa tai ne tiek svarbu. Svarbiau yra tai, kad į tą keistą pasaulį mes išvykstame kiekvieną naktį.
Sapnas, V. Zelando teigimu, tai sielos skrydis į visai kitą erdvę. Kai protas nustoja kontroliuoti, siela, turėdama priėjimą prie variantų erdvės, gali ten skraidyti laisvai. Ji laisvai gali pasirinkti kino juostą, kokią tik nori. Ir ta juosta bus sukama sapno metu.
Teiginys, kad sapnas yra žmogaus smegenų darbo rezultatas – yra neteisinga. Iš tikrųjų smegenų neuronai neturi nieko bendro nei su atmintimi, nei su mąstymo pricesu. Smegenys atsakingos tik už įeinančios informacijos apdorojimą. Žmogus mąsto ir atsimena ne smegenų veiklos dėka, bet morfiologiniais laukais, kurie jį supa ir švyti kaip lemputės. Jeigu laukas švyti, vadinasi žmogus mąsto ir prisimena. Dėl ryšio su variantų erdve, žmogus mato sapnus, gali pamatyti savo ateitį ir praeitį. Taip veikia ir aiškiaregiai.
Tačiau būrėjai ir aiškiaregiai, kurie pamato vieną ar kitą filmą iš ateities, neturėtų būti tikri, jog jie tikrai išsipildys. Dėl šios priežasties nereikėtų rimtai žiūrėti ir į savo sapnus. Sapnai taip pat nėra ta juosta, kuri suksis ateityje.
Galima užduoti ir kitą klausimą. O kas gi suka tas kino juostas? Ir V. Zelandas atsako, jog toks klausimas kyla dėl mūsų mąstymo apribojimų, esą mes pripratę žinoti, jog kažkas kažką turi pradėti ir baigti. Tačiau iš tikrųjų, knygų autoriaus įsitikinimu, šis projektorius sukasi amžinai. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis tiesiog yra. Svarbiau yra žinoti, kaip žmogus gali pasirinkti kino juostą, kuri suksis jo gyvenime. Iš tikrųjų pasirinkimas vykdomas minties jėgos arba ketinimo dėka. Mintis, kuri ateina į galvą, niekur be pėdsakų nedingsta. Mintis yra tokia pati reali, kaip ir bet kuri kita energijos rūšis.
Galima sakyti, kad materiali realybė, kurią mes matome, yra planeta, kuri sukasi tuščioje metafizinių variantų erdvėje, kuri skrenda toje begalybėje, lyg kokie kadrai kino juostoje, kurie nuolat sukasi. Tokiu būdu ir vyksta judėjimas iš praeities į dabartį. Tačiau praeitis, dabartis ir ateitis niekur nedingsta. Šis filmas buvo, yra ir bus amžinai.
Kitoje paskaitoje V. Zelandas kalba apie tai, kad kino juostas galima pasirinkti. Todėl trokškamo rezultato mintis formas reikia transliuoti sistematiškai. Tačiau egzistuoja dar vienas aspektas. Šioje realybėje yra jėgų, kurios trukdo žmogui elgtis sąmoningai ir valdyti likimą pagal pačio pasirinktą scenarijų.
Pasak V. Zelando, mūsų planetoje gyvena dar viena civilizacija. Tai vadinamieji sąmonės parazitai. Patinka jums tai, ar be, bet tai yra realybė. Subtiliuosiuose pasauliuose gyvena energo-informacinės struktūros, kurias V. Zelandas vadina švytuoklėmis. Jos atsiranda tada, kai tam tikra žmonių grupė pradeda mąstyti viena kryptimi. Tai gali būti bet kuri idėja, pavyzdžiui, televizinis serialas, darbas, pomėgis, filosofija ir t.t. Minties energija be pėdsakų nedingsta. Ir kada žmones pajungia viena konkreti idėja, jų mintys sinchronizuojasi. Ir tada minčių okeane susiformuoja energo-informacinės struktūros, kurios pradeda gyventi savarankišką gyvenimą bei pajungia žmones savo valiai.
Švytuoklės maitinasi žmonių energija. Pavyzdžiui, kai prasideda futbolo varžybos, žmonės, kurie sugeba pamatyti subtiliuosius pasaulius, virš stadionų pamato objektus. Ir iš tokio objekto nusidriekia čiuptuvai į kiekvieną futbolo aistruolį ir žaidėją. Vykstant rungtynėms objektas didėja. Tas objektas ne tik siurbia energiją, bet kažkokiu būdu kaitina atmosferą. Po rungtynių objektas išauga iki stadiono dydžio. Po to jis susisuka į kamuoliuką ir išskrenda. Tokie patys dalykai vyksta koncertų metu – atsiranda švytuoklė, kuri maitinasi žmonių energija. Ir dalį savo energijos toms švytuoklėms žmonės atiduoda.
V. Zelandas knygose ir paskaitose daug karba ir rašo apie tai, kaip išvengti švytuoklių įtakos, kaip sąmoningai pasirinkti likimo scenarijų filmus, kaip sapnuoti ir t.t.
Jis šiuo metu man nėra kažkoks autoritetas, nors kalba įdomiai ir dažnai labai teisingai. Tai dar vienas šaltinis, kuris kalba apie tuos pačius dalykus, tik iš kito kampo ir kitais žodžiais.
Įdomiausios Vadimo Zelando paskaitos:
1.

2.

3.

4.

5.

6.video pažiūrėsit čia

http://www.kvantinemagija.lt/vadim-zeland.html