Ar teisingas posakis, jog genai lemia viską?
Tačiau socialinis darvinizmas iš savo pozicijų nė neketina trauktis. 1990 metais startavo tarptautinis žmogaus gnomo projektas. Šio projekto tikslas buvo sudaryti pilną žmogaus genų žemėlapį, o taip pat sukurti virtualią kompiuterinę programą, kurioje būtų atkartotos visos sąveikos. Toks virtualus genomo modelis esą padėtų rasti sprendimus kaip gydyti sudėtingas ir retas ligas.
Projekto metu buvo išeikvotos milžiniškos mokesčių mokėtojų sumos, tačiau realios naudos iš jo – labai mažai.
Pagrindinė mokslinė dogma sako (prielaidų rinkinys, kuris priimamas už teisybę, tačiau nebūtinai yra teisybė), kad proteinai žmogaus ląstelėse atlieka visus pagrindinius procesus, o jų funkcijas lemia „genetinės instrukcijos“, lyg kokia kompiuterinė programa, kurią galima pakeisti nebent cheminių ar mechaniniu įsikišimu. Būtent panašiais teiginiais tiki beveik visas medicininis isteblišmentas, o taip pat įvairaus plauko evoliucionistai. Kitaip tariant, mes, žmonės jiems esame kaip determinuotos genų išraiškos. Mes jiems – maži biologiniai robotai, mat visa biologinė struktūra, emocijos, sveikata ir įsitikinimai – nėra mūsų pačių pasirinkimo vaisius. Ir tik aukštos kvalifikacijos specialistai gali pamėginti mumyse daryti korekcijas. O tas korekcijas gali nulemti tik chemija, t.y. preparatai ir jų arkliškos dozės.
Būtent tokia teorija peršama, kaip vienintelė ir nenuginčijama tiesa. Ji dėstoma mokyklose ir universitetuose. Tačiau mąstantys žmonės per logiką ar intuityviai žino, kad tokie argumentai neatitinka tikrovės.
Ar evoliucija determinuota?
Dar gerokai prieš Darviną po žemę vaikščiojo kitas genijus, prancūzas Jeanas Baptistas Lamarckas. Būtent jam (18-19 a. apie neurofiziką niekas neturėjo žalio supratimo) gimė mintis, kad kiekvienas gyvas padaras turi turėti vidinį savo išorės supratimą. Tai esą būtina evoliucijos sąlyga. Žmogus, anot to prancūzo, keičiasi, reaguodamas į išorę. Jo idėja susivedė į tai, kad genetinės mutacijos nevyksta šiaip sau. Jos turi aiškią priežastį: arba vidinę, arba išorinę.
Greičiausiai tuometinis Europos mokslinis isteblišmentas tokiems pareiškimas nebuvo morališkai pasiruošęs. Kolegos Lamarcko teoriją išmėsinėjo po kauliuką ir, neradę to, kas atitinka to laikmečio madai, pasistengė, kad mokslininko mintys nerastų vietos jokiame vadovėlyje. Tuo tarpu Darvinas buvo užkeltas ant pjedestalo. Nors pats Darvinas viską nuplagijavo nuo tokio Alfredo Russelo, nes įvykdė tamsių jėgų sukurtą prastai sukurptą promo planą – sukišti į žmonių smegenis totalų absurdą bei sukurti naują žmogų ant suklastotos istorijos pamatų.
Tuo tarpu šiandieniniai atradimai sako, jog Lamarckas buvo daug kur teisus. Jis buvo pirmas, kuris „atrado“ tai, ką mokė beveik visos dvasinės ir religinės doktrinos, o vėliau ir kvantinė fizika: egzistuoja nenutrūkstamas sinchroniškas sąryšis tarp gyvos būtybės (ląstelės) ir jį supančios aplinkos. Tai yra du to paries reiškinio „veidrodiniai“ atspindžiai. Tuo tarpu darvinizmo doktrina verčia žmones galvoti kitaip: evoliucija yra pilnai determinuota ir vyksta dėl atsitiktinių mutacijų. Koks siaubas !!! Eini per mišką, tau "bum" šaka per galbą ir imi svaigti, jog iš baždžionės pavirtai į žmogų.
Taigi, kuris iš jų: Lamarckas ar Darvinas buvo arčiausiai tiesos. Didesnė tikimybė, jog Lamarckas, nes jis pirma pasakė tai, ką žino dabartinis mokslas – ląstelės yra sąmoningos.
Naujas mokslas - epigenetika
Šiandien prisipažinti, jog darvinizmas yra jėga, turėtų būti paprasčiausiai gėda, nes taip teigiantys žmonės visuomet rizikuoja pasirodyti mažų mažiausiai nelanksčiais dogmatikais, kurie tiki absurdais. Taip, iš labai siauros pozicijos žiūrint, genai nelemia žmogaus veiksmus. tačiau giliau pasikapsčius atrandame, jog genai paprasčiausiai atspindi tai, kokia yra mūsų sąveika su aplinka, kuri, kaip ir mes visi, yra sąmoninga. Blogiausiu atveju, jei žmogaus sąmonė pasyvi, genai apsprendžia tai, kaip žmogus reaguoja į aplinką. bet kokiu atveju - genai yra antrini žmogaus veiklos produktas.
1988 metais Dodžiosios Britanijos mokslininkų grupė, vadovaujama molekulinės biologijos specialisto Johano Cairsno (http://en.wikipedia.org/wiki/John_Cairns_(biochemist)) išvedė bakterijas, kurioms genai neleido gamintis laktozę (netoleravo pieno) ir patalpino jas Petrio lėkštutėse, kuriuose vienintelis maistas buvo kaip tik ir buvo tų ląstelių maistui netinkanti laktozė.
Mokslininkai nustebo, kai po dviejų ar trijų dienų lėkštutėse buvo pilna naujų bakterijų, kurios išmoko valgyti laktozę. Dar labiau juo sukrėtė, kai paaiškėjo, jog maisto pakeitimas, pakeitė ir bakterijų DNR struktūrą. Vadinasi iš tikrųjų gyvų organizmų genai pasikeičia sąveikaudami ir/ar reaguodami į išorės (ar vidaus) faktorius.
Tokiu būdu buvo aiškiai įrodyta, jog informacija teka abiejomis kryptimis: nuo DNR link proteinų ir nuo proteinų link DNR. Tokios išvados, savaime aišku, prieštarauja nusistovėjusiai dogmai.
Kaip gi galima toleruoti tokius dalykus? Čia kaip ir archeologijoje: juk yra asmenų, kuriems švenmtai atrodo, jog negali būti žmogaus batų įspaudų Žemėje tuo metu, kai gyveno maži padarėliai trilobitai. Jeigu batas, kartu su trilobitu tame pačiame "kultūriniame sluksnyje", vadinasi tikrai yra klastotė. Toliau dedamas taškas ir daugiau niekas dėl to sukti galvos nesiruošia, nes visiems rūpi pinigai ir nepriekaištinga karjera.
Maža to, remiantis bangine genetika, Piotro Gariajevo (ir kitų) nevaldiškos pakraipos genetikų tyrimais, genai gali aktyvuotis ir deaktyvuotis. Jie gali ir perduoti signalus aplinkai ir juos gauti. Ląstelių smegenys randasi membranų viduje. Genai visuomet pasikeičia, priklausomai nuo to, kas vyksta išorėje. Išorė šiuo atveju suprantama ir kaip dvasinis ir kaip materialus pasauliai.
Genai tiesiog prisitaiko prie naujų aplinkybių, nepriklausomai nuo to, ar žmogus reaguoja automatiškai, ar pasirenka sąmoningai. Ir bando įtikti tiek žmogaus sąmonės programoms, tiek išorės faktoriaus. Tačiau išorės faktoriai, remiantis dominuojančia deterministine filosofija, yra 90 proc. galingesni už žmogų. Todėl žmogus privalo tik prisitaikyti ir reaguoti pagal iš anksto valdžios nustatytas ir sociume instaliuotas programas.
Ką visa tai reiškia mums?
Mes galime perprogramuoti savo DNR. Kai kurios (naujos ir senos) darbo su savimi metodikos pateikia receptus, kaip tai padaryti. Bet kokiu atveju, mes esame laisvi priimti sprendimus, kurie keičia viską, taip pat ir DNR struktūrą. Kiekvienas iš mūsų turime galią save gydyti ir išgydyti, mes galime keisti savo emocinę būseną, taip, kaip mums patinka. Geriausiai būtų – į pozityvią pusę.
Blogiausia ką mes, kaip vienintelės biosferoje dominuojančios ir lyderiaujančios būtybės galim padaryti, tai nupjaustyti ryšius su pačiu savimi bei leisti baimei, pykčiui tapti mūsų šeimininkais. Masinio programavimo sistema, naudojama naujo žmogaus - zombio, biologinio roboto sukūrimui, formuoja mūsų genetinį kompiuterį už mus, apeinant šonu budrumą, sąmoningumą, protą.
Tai naujo žmogaus, kuris gyvens naujoje eroje (naujoje pasaulio tvarkoje) statyba. Tačiau mes galime neleisti negatyvioms mintims valdyti mūsų biocheminį skafandrą. Mes galime pakeisti tokias programas, kaip „mušk ir bėk“, arba „imk ir slėpkis“, „kas stipresnis, tas valdo“ ir t. t. Mes galime sąmonės būdu išoperuoti iš savęs bet kokią vertikalią piramidinę hierarchiją, konkurenciją, prisitaikymą, godumą, baimę.
Pirmiausia reikia to panorėti. Vieną gražią dieną, reikia panorėti tapti šeimininku. Tada nereikės laukti šeimininkų iš dangaus. Dievas nėra šeimininkas, jis Absoliutas, svarbiausia dalis To, kas yra kiekviename iš mūsų.
Jei kiekvieną rytą, atsikėlę iš lovos, pažiūrėję į veidrodį matysime TIK grožį ir sveikatą, mūsų genetinė sistema persitvarkys būtent pagal tokią programą. Kai mes keičiame savo supratimą, įsitikinimus, mes keičiame ir emocinę būseną, kuri taip pat pertvarko visą vidinę ekosistemą veikti visiškai kitais pagrindais.
Nors patikėti, jog tu esi žmogus yra sunkiausia, nors debilizacijos, nuodijimo ir nužmoginimo programos giliai įsikeroję prote bei ląstelėse ir neduoda veikti laisvai, žengti pirmuosius žingsnius nauja kryptimi yra būtina. Antraip mes neišgelbėsime nei savęs, nei planetos.
Kiekvienas, kuris skaito ir abejoja „ar verta“, „o gal rytoj“, turėtų paklausit, o ką pasakysite savo vaikams, kokį pasaulį jiems paliksite? Nebereaguokime į gąsdinimus tų, kurie desperatiškai mėgina išlaikyti senus ideologinius rėmus. Palinkėkite meilės, jeigu jie bandys jums aiškinti jog esate TIK mėsa ir elektrochemija, kad išsivystėte iš beždžionių ir esate nieko nevetri egoistai - ekosistemos paplavos, kurias reikia kuo skubiau sunaikinti ir palikti tik vieną auksinį milijardą.
Jie patys taip daro nesuvokdami esmės: šita visa natūrfilosofinė, deterministinė, darvinistinė pasaka yra ginklas prieš jus, kaip žmogų. Juk istorija bei ideologija yra visuomet patys svarbiausi ginklai pavergiant žmogų. Jeigu nori pakeisti žmogų, perrašyk jo istoriją. Kadangi buvome atkirsti nuo savo tikrosios istorijos, tam tikros jėgos nukapojo ir mūsų šaknis.
Metas sustatyti viską į savo vietas.
www.kvantinemagija.lt
Straipsnis paimtas iš Gintaro Mikšiūno tinklalapio
Apie tai , kad mes nesame genų aukos aprašė Bruce Lipton savo knygoje "Tikėjimo biologija" . Nuostabi knyga.
http://www.youtube.com/watch?v=VYYXq1Ox4sk
čia autorius pasakoja, kaip jis atrado, kad ląstelės smegenys yra visai ne branduolys, o, pasirodo, membrana...Sulyginęs ląstelę su mažu žmogeliuku, Bruce Lipton spėja, kad ir žmogaus smegenys gali būti aplink žmogų, o galvos smegenys gali tik atlikti vykdytojo funkciją. Dar Brucas Lipton labai paprastai paaiškina, kad mes esame sąmonė, energija, įgijusi žmogaus kūno pavidalą, kaupianti šioje Žemėje patirtį. Mes patys savo mintimis galime keisti savo DNR.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą