Ar galima visiems užmauti tą pačią kepurę?
Michalel
Cremo kurio dvasinis vardas Drutakarmā Dāsa save laiko Amerikos laisvu
mokslininku. Jis plačiajai visuomenei daugiau žinomas kaip Vedų
kreacionistas. M. Cremo yra taip pat JAV Tarptautinės Krišnos sąmonės ir
Bhaktivedanta instituto atstovas.
Žemiau pateiktas straipsnis parengtas pagal kelis M. Cremo darbus. Tarp jų: “Uždraustoji archeologija” ir „Žmogaus deevoliucija“. Šiose knygose jis akcentuoja, jog Č. Darvino evoliucijos teorija yra nepilna ir iškreipia tikrovę. Ši teorija, anot jo, kalta dėl visų negandų, kurios nuolat užklumpa šiuolaikinį žmogų, nes neleidžia žmogui teisingai suvokti tiek savęs pačio, tiek aplinkos, kurioje gyvena.
Savo knygose jis pateikia archeologinius duomenis, kurie, jo įsitikinimu pakankamai aiškiai įrodo, jog žmogus Žemėje gyveno daug seniau, negu nurodo Darvinas „Evoliucijos teorijoje“.
Tokie teiginiai sutampa su sanskrito raštų liudijimais, jog tikrasis žmonijos amžius ne keli šimtai tūkstančių, o milijonai metų. Sugretinęs archeologinių kasinėjimų duomenis ir Vedų tradicijas, Michalel Cremo pateikia savo teoriją naujoje knygoje „Žmogaus deevoliucija“. Tai alternatyva Darvino „Evoliucijos teorijai“. M.Cremo savo knygose pateikia siūlymus, kaip galėtume pertvarkyti švietimo sistemą, kad žmonės galėtų pasirinkti kuo tikėti: evoliucionistais, Vedomis ar Biblija ar kitų religijų šventuose raštuose išdėstytomis tiesomis.
M. Cremo skaudžiai kanda bet kokiai cenzūrai, kuri reiškiasi ypatingai rafinuotomis formomis ir vyriausybėms, kurios formuojant piliečių pasaulėžiūrą, praktikuoja dvigubus standartus. Iš vienos pusės demokratinių valstybių konstitucijose pripažįstama sąžinės ir pažiūrų laisvė, bet iš kitos pusės naudojamos įvairios formalios ir neformalios cenzūros formos, kad žmonių galvose išliktų vieningas istorijos ir realybės supratimas, kurią propaguoja siaura fanatiškai ir fašistiškai nusiteikusių ideologinių darbuotojų grupė, nurodymus gaunanti tiesiai iš vadinamojo Romos klubo.
Darvino teorijos šalininkai mano, kad mūsų jausmai, mintys emocijos tėra tik cheminių procesų pasekmė. Jie sako, kad mes, žmonės, evoliucionavome iš beždžionių. 200 metų nesėkmingai ieškoma „trūkstamos grandie“, kurios pasaulinės vyriausybės cenzūruojamas mokslas nepajėgus surasti net ir šiandien. Darvino teorijai prieštarauja realūs moksliniai faktai. Blogiausia tai, jog valdiška/mokslinė (evoliucionistinė) pasaulėžiūra veda link labai negatyvių socialinių pasekmių. Mums ši teorija sako, kad žmogus tėra tik materialus daiktas, biocheminių procesų visuma, atsiradusi dėl atsitiktinių cheminių reakcijų. Jeigu mes tuo tikėsime, vadinasi trokšime tik materialių dalykų.
Tada mes sutiksime, jog gaminti, konkuruoti ir vartoti – pagrindiniai žmogaus tikslai. Pernelyg didelė materialių produktų gamyba ir vartojimas yra viena pagrindinių ekologinės krizės priežasčių. Mes nuodijame orą, vandenį ir visą planetą. Pagal evoliucionistus, mes ne tik materialūs vartotojai, bet vieni kitiems konkurentai, nes turime kovoti dėl išlikimo ir kandžioti vieni kitiems gerkles.
Pasižiūrėkime kaip elgiasi politikai, vadinasi taip turi elgtis ir visi kiti. O tai yra pagrindinė visų kylančių karų priežastis ne tik tarp individų, bet tarp tautų bei religijų.
Kaip visa tai pakeisti? Michalel Cremo randa atsakymą: reikia pakeisti supratimą apie save, kas mes tokie, iš kur atsiradome ir kur mes turime eiti. Reikia performuoti visą mūsų įsitikinimų, tikėjimų, lūkesčių sistemą veikti visiškai kitais pagrindais. Mums reikalingos alternatyvos Darvino „Evoliucijos teorijai“, nes ji yra iš principo klaidinga, ydinga ir mirtinai pavojinga. Ir tokią alternatyva M. Cremo mato Vedų tradicijoje.
Valdiški evoliucionistai sako, kad gyvybė Žemėje atsirado tarp 2 ir 3 milijardų metų atgal. Jie taip pat kalba, kad pirmosios į žmogų panašios beždžionės atsirado prieš maždaug 40 milijonų metų, o pirmas dvejomis kojomis vaikštantis pirmykštis žmogus – prieš 6 milijonus metų. Dabartinio žmogaus amžius, – 100-150 tūkstančių metų.
Tuo tarpu senieji sanskrito tekstai sako, kad žmonės po Žemę vaikščiojo nuo pat jos atsiradimo. Apie tai kalba ir tiki šventieji tekstai: Biblija, Koranas. Tuo tarpu darvinistai įžūliai meluoja, sakydami, jog visi objektyvūs moksliniai duomenys ir „sveikas protas“ yra evoliucijos teorijos pusėje. Šiandien tai yra teisybės neatitinkantis ir visiškai absurdiškas teiginys.
M. Cremo atliko išsamų paskutiniųjų 50 metų archeologijos atradimų tyrimą ir nustatė, jog evoliucionistai, siekdami įrodyti savo tiesą, sistemingai klastojo ir tebeklastoja duomenis, tačiau panašiais nusikaltimais kaltindavo ir tebekaltina kitų teorijų šalininkus. Apie savo atradimus Michalel Cremo parašė knygoje „Nežinoma žmonijos istorija“.
Valdiško mokslo pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip informacijos filtras. Visuomet mėginama įvairiais būdais ginti visuomenėje nusistovėjusį, žmonėms įprastą pasaulio vaizdą. O kas neįsirašo į šį vaizdą, automatiškai atmetama. Taip atmetami daugelis objektyvių faktų, bylojančių apie visai kitokią žmogaus kilmę. Pasak Michalel Cremo, filtras veikia ir konkrečių asmenų valios pastangomis, ir automatiškai, lyg pasąmonės programos. Atfiltruotą vaizdą paprastai piešia mokslininkai savo publikacijose, filmuose, mokinių vadovėliuose. Jeigu žmogus nueis į archeologijos muziejų, ras tuos artefaktus, kurie praėjo filtrą.
Neretai atsitikdavo taip, M. Cremo teigimu, kai į archeologinių kasinėjimų vietas ir radinių saugyklas atvykdavo vyriausybinių specialiųjų tarnybų darbuotojai ir konfiskuodavo radinius, kurie neįsirašo į esamo modelio rėmus.
Michalel Cremo pasakoja apie vieną archeologę, dirbusią Meksikoje. Jos komanda aptiko žmogaus kaulų fragmentus, o kad nustatytų jų amžių, pasikvietė geologus. Geologai, naudodami 4 skirtingus radinių amžiaus nustatymo būdus, priėjo išvados, jog žmonių palaikai po žeme gulėjo 250 tūkst. metų. Tuo tarpu archeologai pasakė, jog tai neįmanoma, nes rastų ginklų likučių to laikotarpio pirmykščiai žmonės pasigaminti negalėjo. Todėl savo ataskaitose archeologai atsisakė įrašyti radinių amžių, kurį nustatė jų pačių kolegos geologai, nes tai esą neįmanoma. Radinių amžius prieštaravo evoliucijos teorijai. Kai archeologų grupės vadovė visgi nusprendė pateikti artefaktų amžių, ji patyrė sunkumų, susijusių su karjera ir darbu.
1889 metais Aidaho valstijoje, Nampa miestelyje darbininkai kasė šulinį vandeniui. Prikasę 100 metrų gylį, jie ten rado meno kūrinių pavyzdžius. Tai moters pavidalo figūra. Ir ji buvo rasta uolienose, kurių amžius – 2 milijonai metų. 20 a. pradžioje Kalifornijoje, aukso kasyklose darbininkai rado žmogaus kaulus ir darbo instrumentus, kurių amžius – 50 milijonų metų. Tačiau apie šiuos ir kitus radinius šiandien mes nieko negirdime. Jeigu faktai neatitinka evoliucijos teorijos, jie atmetami.
Michalel Cremo papasakojo siaubingą istoriją, kai vienas NBC prodiuseris norėjo patekti į Kalifornijos universiteto saugyklas ir susipažinti su Kalifornijos aukso kasyklose aptiktais radiniais. Muziejaus darbuotojai atsisakė žurnalistams pateikti bet kokią informaciją, nors ji yra pagal įstatymus vieša. Po to, kai dokumentiniame filme visuomenei buvo parodytos artefaktų nuotraukos, kažkokios slaptos jėgos ėmėsi žiauresnių poveikio priemonių. Jos per federalines tarnybas mėgino užgniaužti laidą, kad NBC nieko panašaus daugiau nerodytų.
Po to, kai Kalifornijos universitetas atsisakė Michalel Cremo ir jo komandai leisti susipažinti su žmogaus rankų gamybos artefaktais, kurių amžius - 50 milijonų metų, žurnalistas pats nuvyko į aukso šachtas ir atliko savo tyrimą ir rado ten kur kas įdomesnių dalykų.
Kita sensacija.1968 metais Jutos valstijoje buvo rasi žmogaus batų pėdsakai, sluoksniuose, kurių amžius 500 milijonų metų. Šie pėdsakai buvo ištyrinėti ir nustatyta, jog tai yra tikrai žmogaus bato pėdsakas. Bato padu buvo nutrėkštas trilobitas – mažas daugiakojis gyvūnėlis. Jie gyveno žemėje prieš 320 milijonų metų. Omarų ir krabų tolimi protėviai trilobitai kažkada žemėje veisėsi labai gausiai. Jie išmirė prieš 280 milijonų metų. Žmogaus bato pėdsakas su prispaustu trilobitu, perverčia visą istoriją.
Vėliau toje pačioje vietoje tokių senų žmogaus batų pėdsakų rado ir kiti archeologai. Michalel Cremo tokių istorijų gali pateikti šimtus. Pakistane, senose, kilometro gylio druskos kasyklose, buvo rasti augalų ir gyvūnų likučiai. Jų amžius 600 milijonų metų. Tuo tarpu darvinistai kalba, jog pirmieji augalai Žemėje atsirado prieš 120-150 milijonų metų, o pirmieji vabzdžiai – prieš 350 milijonus metų. Pirmieji patys paprasčiausi augalai – prieš 420 milijonų metų. Tuo tarpu radiniai Pakistane sako, kad jiems -570 milijonų metų.
Nesenai Kinijos paleontologai rado stambaus šuns dydžio žinduolio likučius. Jų maistas buvo maži dinozaurai. Šis radinys verčia piešti visai kitą evoliucijos paveikslą, nes tokie žinduoliai kartu su dinozaurais gyventi negalėjo. Taigi, mums teks perrašyti ne tik žmonijos, bet ir gyvūnų bei augalų istoriją.
O ką sako molekulinė biologija ir genetika? Ar sugebėjo mokslininkai įrodyti evoliucijos teoriją dėka šių disciplinų? Deja, taip neįvyko. Jie sako, kad gyvybė atsirado dėl cheminių elementų reakcijų ir pirminio „sultinio“. Visa tai galime perskaityti bet kuriame biologijos vadovėlyje. Tačiau nei vienas mokslininkas šiandien negali pasakyti, kokie cheminiai elementai susijungė ir kokia tvarka, kad „atsitiktinių“ cheminių reakcijų pasekmėje atsirastų gyvybė.
Vadinasi teiginys, kad gyvybė atsirado dėl spontaniškai kilusių cheminių reakcijų „pirminiame sultinyje“ siautėjant žaibų iškrovoms, yra tik viena iš hipotezių, bet ne įrodytas faktas. Mokslininkai bandė laboratorinėmis sąlygomis sukurti tokį sultinį, veikė jį elektros iškrovomis, tačiau gyvybė vis viena neatsirado. Taigi, Žmogus Dievo vaidmens prisiimti nesugebėjo.
Kokiu būdų reikėtų išgauti cheminius junginius, būtinus, kad gyvybė atsirastų? Evoliucionistai sako, kad pirmiausia viskas atsirado panašiai, kaip druskos kristaluose. Tuo tarpu pačių kristalų susidarymas yra egzoterminis procesas. Šio proceso metu šiluma atiduodama, o ne sugeriama. Šį pavyzdį galima iliustruoti biliardo stalo pavyzdžiu, kurio vidus yra įdubęs, todėl visi kamuoliukai yra subėgę į vidurį. Tokiu pačiu principu vyksta ir egzoterminiai procesai. Tačiau sudėtingos makro molekulės, iš kurių susidaro mikroorganizmai, vystosi kitaip. Jie susidaro per endoterminius procesus kurių metu molekulės sugeria šilumą. Įsivaizduoti, jog tai gali įvykti savaime, labai sudėtinga. Tai būtų panašiai, jei įsivaizduotume biliardo stalą iškilusį, o visus kamuoliukus – ant iškilimo centro.
Kaip iš vienos ląstelės organizmo susiformavo mąstančios būtybės su labai sudėtingas operacijas galinčiais atlikti kūnais? Darvinistai sako, kad tai padarė evoliucija. Kas lėmė tas genetines mutacijas, kurios pirminį vienaląstį gyvį padarė žmogumi? Kokios tos mutacijos buvo? Į šiuos klausimus šiuolaikinis mokslas atsakyti nepajėgus. Tuo tarpu jis remiasi gandų lygio teorinėmis prielaidomis apie gyvybės atsiradimą, kurių laboratorijose patikrinti neįmanoma.
Biochemikas Michael J. Behe, savo knygoje „Juodoji darvino dėžė“ (Darwin's Black Box) sako, kad nė vienoje evoliucionostų knygoje apie gyvybės ir žmogaus atsiradimą, jūs nerasite nei vienos cheminės formulės ar paaiškinimo, kaip vyko genetinės mutacijos žmogaus organizme. Šia tema jau daug metų tvyro visiška tyla. Visi tiki absurdo pasaka, kurią nuplagijavo nuo kokaino priklausomas Darvinas.
Kitaip tariant, ši natūralių genetinių mutacijų teorija, kuria remiasi medicina, antropologija, biologija, įvairios šių dienų dominuojančios valstybės, verslo, filosofijos ir įvairios gyvenimo būdo kryptys yra moksliškai nepagrįsta. Daugelyje gyvenimo sričių priimami sprendimai remiantis ne mokslinėmis prielaidomis, o infantilo, narkomano Č. Darbino liguistomis fantazijomis. Ir tie sprendimai lemia daugelio žmonių gyvenimą bei likimus, absoliučiai visose gyvenimo srityse. Ar tai yra normalu? Ar tai ne įrodymas, jog gyvename iliuzijų pasaulyje? Tai yra tikras siaubo filmas.
Dabartinė visuotinai priimta evoliucionistinė natūrfilosofinė-mechaninė pasaulėžiūra paremta ne realiais moksliniais faktais ar įrodymai, o besąlygišku tikėjimu neįrodytomis dogmomis. Darvinizmas yra religija, be to dominuojanti, kažkodėl neįtraukta į tradicinių konfesijų sąrašą. Tai yra narkomano fantazijų rinkinys, nepagrįstas nei sveiku protu, nei jokiais racionaliais argumentais, nei realiais faktais bei moksliniais įrodymais. Tačiau šis kliedesys priverstinai-laisvanoriškai privalomas visiems kaip bažnytinė malda „Tėve mūsų“.
Tuo tarpu, kaip sako M. Cremo, yra be galio daug archeologinių įrodymų, kurie griauna narkomano Darvino mitais paremtą teoriją. Be to ši pasaulėžiūra neturi jokios patvirtinimų ir įrodymų bazės nei genetikoje, nei molėkulinėje biologijoje. Vadinasi visuomet yra erdvė alternatyviems požiūriams. Tačiau tie alternatyvūs požiūriai tiesiog valios pastangomis stumiami ir žmonių gyvenimo nuo pat inkvizicijos laikų.
Savo knygose Michalel Cremo pateikia teoriją apie tai, kaip atsirado Žemė, gyvybė ir žmogus, remiantis Vedų tradicija, kuri yra kur kas senesnis šaltinis negu Biblija.
Prieš užduodant klausimą, iš kur atsirado žmogus, pirmiau turėtume atsakyti kas yra Žmogus? Remiantis šiuolaikinio mokslo pasaulėžiūra, žmogus pirmiausia yra kūnas. Tačiau iš tikrųjų žmogus susideda iš 3 substancijų . Tai – įprasta materija, subtilusis kūnas ir Sąmoningasis AŠ, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo kūno. Valdiškas mokslas sako, kad mes neturėtume remtis tokiomis mistinėmis substancijomis kaip, pavyzdžiui, subtilusis kūnas, nes jo pamatuoti neįmanoma. Kirlianų aparatas, galintis fotografuoti žmogaus aurą, tokį bevertį argumentą visiškai sugriovė.
Sutinkame, kad kūno lygmenyje mes iš tikrųjų turime remtis fizika ir chemija. Bet ar tuo remiasi visas šiuolaikinis mokslas, kuris iš visų reikalauja būti formaliai nuosekliais? Anaiptol ne. Kaip jau prieš tai buvo minėta, jis remiasi darvinizmu, t. y. niekuo neįrodytomis teorinėmis prielaidomis.
Imkime, pavyzdžiui, astrofiziką. Iki 20 amžiaus 70-ųjų astronomai vertino įvykius kosmose išskirtinai pagal mechanikos dėsnius. Tačiau kartą jie atrado, jog remiantis tokiu požiūriu, jie kai kurių reiškinių negali paaiškinti. Kosmose ne viskas vyksta pagal žinomus mechanikos dėsnius. Tam, kad, pavyzdžiui, galėtų paaiškinti spiralinių galaktikų judėjimą, jiems reikėjo įvesti naujas substancijas. Iš pradžių jie pradėjo kalbėti apie tamsiąją materiją. Ši tamsi materija nėra pagaunama jokiais prietaisais, nes ji absoliučiai nematoma. Tačiau ir tokio apibrėžimo neužteko.
Nesenai astrofizikai įvedė dar keistesnę substanciją – juodąją energiją. Juodoji energija veikia priešinga kryptimi negu gravitacija. Gravitacija traukia, o tamsioji energija atstumia. Šiandien astrofizikai mano, jog Visatoje įprasta mums materija susidaro tik 5 proc. tamsioji materija - 30 proc. ir 65 proc. - tamsioji energija. Tam, kad galėtų įvardinti tai ką mato, astrofizikai privalėjo įvesti naujus pavadinimus, kurie neįsirašo į mechaninį modelį.
Tokius pačius neatitikimus tarp dominuojančios pasaulėžiūros ir realybės galima rasti ir biologijos moksle. Mes nepajėgūs aprašyti žmogų vien tik naudojant materijos sąvokas. Todėl mums reikia įvesti naujus elementus. M. Cremo remiasi Rodney Brooks iš Massachusetts Institute of Technology ir pateikia citatą iš jo straipsnio žurnale Nature.
Ten esą rašoma, jog dirbtinio intelekto ir dirbtinės gyvybės programos yra žlugusios ir bevaisės. Tai svarbus momentas. Jeigu gyvybė žemėje yra grynai materialus procesas, vadinasi jį galima atkartoti laboratorinėmis sąlygomis. Tačiau to padaryti niekam nepavyko. O juk 21 a. turėdami galingus kompiuterius žmonės turėjo tai padaryti. Tačiau taip neatsitiko.
M. Cremo cituoja Rodney Brooks, kuris sako, kad sukurti dirbtinio intelekto nepavyksta ne dėl tol, kad žmonių sukurti kompiuteriai per silpni, ne todėl, kad informatikai nesugeba sukurti geresnių programų. Visuose gyvuose organizmuose yra kažkas tokio, ko mokslas negali atkartoti jokiomis formulėmis, jokiais moduliais ar algoritmais. Ir to KAŽKO valdiškas mokslas niekaip nesupranta. Jis nesupranta kas yra siela, kas yra dvasia, kas yra gyvybinė energija ir kaip ji veikia.
Metas į mokslus, susijusius su biologinėmis sistemomis, įvesti naujus terminus. Mes, pasak M. Cremo, turėtume išskirti tokius subtilius elementus, kaip protas ir sąmonė. Atskirais pavieniais tyrimais tokių elementų egzistyavimas yra patvirtintas. Tačiau dėl informacinių filtrų, visa tai padedama į šalį, kuo toliau nuo žmonių ir nuo visuomenės akių. Todėl daugelis žmonių net nenutuokia, jog visa tai egzistuoja ir sąmonė tikrai nėra išimtinai smegenų veiklos produktas.
Protas, anot M. Cremo, yra panašus į orą. Mes oro nematome, tačiau kai jis juda virš vandens, susidaro bangos. Mes nematome proto, bet protas labai neįprastai veikia materiją. Laboratorinių bandymų, kurių metu buvo siekiama įrodyti arba paneigti teiginius, jog protas veikia materiją, buvo atlikta tūkstančiai. Visi jie įrodo, jog protas tikrai valdo ir gali viską valdyti. Tačiau tokie eksperimentai nuo visuomenės uždaromi po devyniomis spynomis.
Kiekvienas fizikas žino Pierre and Marie Currie darbus. Apie tai, kad šie sutuoktiniai atrado radioaktyviuosius elementus, tyrinėjo pjezoelektroninius reiškinius, elektromagnetinius procesus. Žinių apie tai galime rasti bet kurioje enciklopedijoje. Tačiau nei vienoje edukacinėje knygoje nerasime jokios užuominos, kad šie žmonės buvo mistikai ir tyrinėjo paranormalius reiškinius.
1905 metais grupė žymiausių Europos fizikų atliko eksperimentus dalyvaujant mediumei iš Italijos Eusapiai Palladino. Po metų, t.y. 1906-aisiais Pierre Currie žuvo labai keistomis aplinkybėmis, jį netikėtai pervažiavo arkliu kinkomas vežimas.
Tie eksperimentai su Eusapia Palladino buvo vykdomi ne kur kitur, o prestižinėje mokslo įstaigoje - Paryžiaus psichologijos institute. Vieno eksperimento metu mediumė sėdėjo laboratorijoje, ant kėdės. Marie Currie laikė ją už rankos. Kiti mokslininkai laikė ją už kojų. Ir staiga laboratorijos stalas pakilo į orą per 1 metrą. Po dviejų metų darbo su mediume iš Italijos, penki Nobelio premijos laureatai pasirašė dokumentą, patvirtinantį, jog fenomenas tikras. Savo kolegoms Pierre Currie rašė, kad norint pamatyti pilną realybės vaizdą, turime suprasti šio eksperimento esmę.
Tačiau šio žymiausių 20 a. pradžios Europos fizikų gyvenimo epizodo nerasite jokiame viešame mokykliniame vadovėlyje, nes paranormalūs reiškiniai, pasak įstatymų leidėjų, neegzistuoja.
Įdomu, kuo remiantis jie padarė tokią prielaidą?
M. Cremo remiasi Roberth John iš Pristono universiteto. Jis atliko daug eksperimentų su atsitiktinių skaičių generatoriumi. Dirbdamas paprastu režimu, generatorius rodydavo 50 proc. nulių ir 50 proc. vienetukų. Robert John sodindavo prie ekrano studentus ir liepdavo jiems valios pastangomis veikti aparatą, kad šis rodytų daugiau vienetukų. Ir studentams tai pavykdavo. Eksperimentai buvo tęsiami 10 metų. Tai dar vienas mokslinis įrodymas, jog protas neįprastu būdu veikia materiją.
Ekstrasensoriniai reiškiniai buvo tyrinėjami daugelyje Vakarų universitetų, bet jūs nei moksliniuose žurnaluose, nei vadovėliuose nerasite apie tai nė menkiausios užuominos.
M. Cremo rašo, jog buvo įvykdyta nesuskaičiuojami kiekiai eksperimentų kaip telepatiniu būdu perduodamos žinios be jokių įprastinių ryšio priemonių. Vienas žmogus, pavyzdžiui, Amerikoje būdavo kaip gavėjas. Jis atsipalaiduodavo ir apie nieką negalvodavo. Tuo tarpu kitoje Atlanto pusėje siuntėjas žiūri vaizdus monitoriuje arba paveikslus ir bando tuos vaizduos perduoti gavėjui. Kiekvienu atveju gavėjui rodomi 4 visiškai skirtingi vaizdai. Ir jis turi žinoti, koks iš tų vaizdų yra perduodamas. Jeigu imsime populiarią ir įstatymuose įrašytą prielaidą, jog paranormalūs reiškiniai neegzistuoja, tuomet tikimybė pamatyti vieną ar kitą vaizdą yra vienas iš keturių. Eksperimentai parodė, jog žmogus, neturintis jokių paranormalių sugebėjimų teisingai priimdavo siunčiamą vaizdą beveik 40 proc.
Šitie visi eksperimentai įrodo, kad egzistuoja subtili substancija - protas, kuri neveikia pagal mechaninius ir chemijos dėsnius. Tas protas disponuoja jėga, galinčiam veikti materiją neįprastu būdu. Michalel Cremo sako, jog egzistuoja šimtai įrodymų, jog sąmonė veikia atskirai nuo kūno. Dauguma tokių atvejų žinoma iš klinikinės mirties tyrinėjimų.
Kai įvyksta širdies smūgis, ji sustoja, kraujas nustoja tekėjęs, prietaisai fiksuoja, jog smegenų elektrocheminis aktyvumas yra sustojęs. Tokiu momentu žmogus turi netekti sąmonės, nieko nematyti, nieko nefiksuoti ir nieko neprisiminti. Pilna tamsa. Tačiau dauguma žmonių patekę į tokias būsenas prisimena, kaip jie išeidavo iš kūno, pakildavo virš operacinės stalo ir iš viršaus matydavo, kaip chirurgai mėsinėja jo kūną.
Pavyzdžiui Dr. Michael Sabom atliko nuoseklią savo pacientų apklausą. Jis jų prašė, papasakoti visas detales, ką jie prisimena būdami klinikinėje mirtyje. Kokius veiksmus su jais atliko gydytojai, artimieji ir pan. Paskui jis eidavo pas gydytojus ir prašydavo gydymo aprašymų, kaip, pavyzdžiui, vyko operacija. Daugumoje atvejų pacientų pasakojimai sutapo su tuo, ką darė jiems daktarai.
Kitaip sakant tie žmonės nefantazavo, jie realiai matė. Pasak Michalel Cremo klinikinės mirties atvejais sąmoningasis AŠ (siela), atsiskirdavo nuo kūno, o po kurio laiko sugrįždavo. Vadinasi sąmoningasis AŠ arba siela gali išeiti iš vieno kūno ir pereiti į kitą, pavyzdžiui, ką tik gimusį. Šis procesas vadinamas reinkarnacija ir yra pagrįstas tyrimais.
Tokių tyrimų šaltinis – psichiatriniai praėjusių gyvenimų atminties tyrimai, kuriuos atliko Jan Stevenson, kurį Michalel Cremo pristato, kaip psichiatrą, tyrinėjusį vaikų prisiminimus iš ankstesnių gyvenimų. Daugumoje atvejų jam pavykdavo rasti žmonių vardus ir pavardes, kuriais prisistatė tiriami vaikai.
Kitas pavyzdys. Australijos televizijoje prieš kelis dešimtmečius metų buvo atliktas eksperimentas. Gatvėje buvo parinktos atsitiktinės moterys. Hipnozės seansų metų jos prisimindavo ankstesnius savo gyvenimus. Viena moteris prisiminė buvusi Prancūzijos aristokrate viduramžiais, Ji naudojo tokius žodžius, kurie Prancūzijoje šiandien nebenaudojami. Niekada nebuvusi Europoje moteris filmavimo grupei nurodė vietovę, kurioje iki šiol stovi dvaro griūvėsimai.
Visi šie eksperimentai rodo, jog mūsų sąmonė nėra apribota tik vienu kūnu, kuriame esame, kad ji gyvena ilgiau negu fiziologinis kūnas.
Pagal Vedų tradiciją, žmogus susideda iš materijos, proto ir sąmonės. Kūną mes galime sulyginti su kompiuteriu, o Sąmoningąjį AŠ su kompiuterio operatoriumi. Kai žmoguje ima viršų tik kompiuterinės programos, jos nustumia Sąmoningąjį AŠ (sielą) į apribojimų kalėjimą, todėl žmogus kenčia, kol galiausiai suserga. Programuotojas juk nepasitiki automatinėmis programomis. Jis visą laiką turi jas prižiūrėti, taisyti, keisti bei matyti kaip jos veikia. Jei programų valdytojas užmiršta savo pareigas, ima karaliauti programos ir nebūtinai teisingos.
Visa dabartinė materialistinė civilizacija remiasi automatinėmis programinis, kurios, pasirodo, mūsų visuomenėje yra svarbesnės už šeimininko (sielos) norus.
Ne tik pats žmogus, bet ir visa Visata yra daugiaplanė struktūra. Viename iš lygmenų yra įprasta mums materija. Tame lygmenyje mes esame kaip kūniškos būtybės. Bet aukščiau yra pasauliai, kurie sudaryti iš subtiliųjų energijų. Žmonės juos vadina angelais, dievais, ateiviais, astralinėmis būtybėmis. Dar aukščiau yra pasauliai, kurie sudaryti iš grynos sąmonės. Ten gyvena būtybės, kurios yra prisitaikiusios būtent prie tokių gyvenimo sąlygų.
Mes taip pat matome, jog sąmonė yra individuali. Kiekvienas žmogus turi sąmonę. Tačiau yra ir Sąmonės Šaltinis, kuris taip pat yra individualus ir turi asmens savybes. Supratimas, kad mes gyvename daugiaplaniame kosmose, susidedančiame iš daugybės pasaulių ir, kad juose yra kitokios gyvybės formos, leidžia paaiškinti tai, ką mokslas iki šiol ignoravo.
Johan E. Mack Psichiatrijos fakulteto Harvardo universitete vadovas savo knygoje „Pasas į kosmosą“ rašo, kad idėja, jog mes gyvename daugiaplaniame kosmose yra pakankamai reali. „Kosmosas yra užpildytas būtybėmis, gyvūnais, dvasiomis, protu, dievais. Ir aš su tuo sutinku“, - sako jis.
M. Cremo sako, jog pačioje žmogaus egzistavimo pradžioje sąmonė buvo švari. Mes gyvenome harmonijoje su Pagrindiniu visko Šaltiniu, o taip pat ir su kitomis būtybėmis. Mes galėjome ir likti tokiame pasaulyje. Tačiau kai tik sąmoningąjį AŠ išstumia EGO, žmogus nebegali gyventi harmonijoje, todėl nusileidžia į žemesnius kosmoso pasaulius. Tada jis remiasi tik protu, ir tik materija. Būtent tai Michalel Cremo vadina deevoliucija. Sąmonę uždengia žemutiniai proto ir materijos lygmenys.
Šiandien dauguma mokslininkų tiki materijos pirmumu ir tuo, kad ji gimdo tiek protą, tiek ir sąmonę. Viskas išnyksta ir lieka tik materija. Tačiau iš tikrųjų pirminė yra sąmonė. Materija sąmonės nepadaro, tačiau gali laikinai ją užtemdyti. Mes iš tikrųjų ne evoliucionuojame iš materijos, o leidžiamės žemyn, t.y. deevoliucionuojame. Kažkada pradėjome savo kelią nuo grynos, švarios sąmonės, kuri pasidengė žemesnėmis energijomis, tokiomis, kaip protas ir materija. Tačiau šitą kritimo procesą galima apsukti atgal ir atstatyti sąmonės dominavimą. Ir tai yra pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas. Malda, meditacija, joga: visų šių praktikų tikslas – grąžinti sąmonę į pirminę švarią būseną. Ieškokite sąmonės transformavimo būdo, kuris tikrų jums.
M. Cremo nekalba apie įprastas religijas, jis kalba apie veikiančias sąmonės transformavimo technikas. Geologas gali pasakyti, kaip išgauti auksą iš aukso rūdos. O kai gauname gryną auksą, mes iš jo galime daryti monetas. Jeigu tai tikras auksas, juk nėra skirtumo, kokį herbą ant monetos iškalėte. Auksas vis viena išliks auksu. Taip ir su dvasinėmis praktikomis. Jeigu jų dėka pasiekiame švarios sąmonės būseną, juk nėra svarbu, kaip vadinasi pats procesas. Svarbiau yra pats rezultatas.
Jei mes suprantame, kad visi aplink mus esantys žmonės atsirado iš to paties Viską Kuriančio Šaltinio, tada mums nekyla noras tarpusavyje konkuruoti ar kariauti. Mes visi broliai ir seserys. Vadinasi nėra jokio formalaus preteksto konkuruoti ar kabintis vieni kitiems už atlapų.
M. Cremo sako, kad jau dabar reikia pradėti mokyklose dėstyti alternatyvias evoliucijos teorijas. Tačiau tam priešinasi mokslininkai, ginantys Darvino teoriją ir radikalūs bažnytininkai, kurie gina vienintelę Biblijos tiesą. Autorius sutinka, kad Biblija sako tiesą, tačiau monopolizuoti žmonių smegenis neturi teisės net ir pati teisingiausia pasaulėžiūra.
Pavyzdžiui JAV evoliucionistai naudojasi Vyriausybe, kaip alternatyvų užgniaužimo instrumentu. Tokie patys procesai vyksta ir Europoje. Europos Sąjunga reikalauja, kad į švietimo sistemą nebūtų įsileidžiamos jokios alternatyvios teorijos. Bet tai yra labai keista cenzūra, nes tiek JAV, tiek Europos demokratinės šalys formaliai palaiko įsitikinimų ir sąžinės laisvę. Tačiau realybėje taip nėra. Gindamos vadinamą sveiką protą, valdžios taiko dvigubus standartus ir labai užpyksta, kai apie tai pasakai labai garsiai.
M. Cremo kalba labai tolerantiškai ir labai demokratiškai, neįžeisdamas nei vieno evoliucijos šalininko, nei vieno krikščionio. Jo teigimu evoliucijos teorija yra dominuojanti pasaulėžiūra ir dauguma mokslininkų ją išpažįsta. Tai yra faktas. Bet yra ir mažuma, kurie mato alternatyvas. Tai irgi yra faktas. Tokiu būdu reikėtų ugdymo įstaigų vadovėliuose evoliucijos teorijai skirti daugiau vietos, o mažesnį kiekį, pavyzdžiui 5 proc. – susipažinti su alternatyvioms teorijoms. Michalel Cremo nuomone, toks sprendimas būtų teisingesnis, negu visiška cenzūra.
Teisingumo dėlei reiktų pripažinti, jog M. Cremo idėjos pamažu skinasi kelią. Mokiniams per vadinamąsias etikos arba tikybos pamokas neretai kalbama ir apie alternatyvas. Yra pozityvių istorijų. Tačiau dažniausiai tai daroma tam, kad vaikus atbaidytų nuo platesnio pasaulio pažinimo, o ne tam, kad, pavyzdžiui, pateiktų teorijų spektrą ir leistų laisvai pasirinkti. Juk vaiko siela dar neužmigusi ir jis tikrai pajėgus pasirinkti tai ko ji trokšta.
Vėliau, kai vaikai paauga, jiems tampa be galo keista, kai pasirinkimo laisvė atsiranda dalykuose (pavyzdžiui, lytis, šeima), kurie Dievo ir Visatos dėsnių šviesoje įvardinami, kaip nepajudinami, kaip garantuojantys teisingą ir laimingą gyvenimą. Ten, kur iš tikrųjų reikalinga pasirinkimo laisvė – jos nėra, o ten, kur jos nėra net pačioje gamtoje – ji staiga atsiranda.
Šis nesusipratimas kalba apie dvigubus standartus, kurie sukelia žmogui pasąmoninį norą ne evoliucionuoti dvasine linkme, o degraduoti. Žmogaus protas gauna kelis skirtingus signalus veikti. Vienas signalas apriboja galimybes pažinti pasaulį ir save, o kitas skatina veikti prieš gamtos dėsnius. Laimei, jog dar yra vidinis sielos balsas, kuris viską pastato į savo vietas, nepaisant ideologinių ar teisinių sistemos reikalavimų, jei žinoma, nebūna per vėlu.
Užmauti tą pačią kepurę visiems be išimties žmonėms neįmanoma, tačiau visuomet dalį individų galima susodinti į kalėjimus, padaryti psichais ar keistuoliais, prigąsdinti, išjuokti, jeigu jie su savo atradimais iškrenta iš konteksto ar sveiko proto. Šis ideologinis pamatas, paremtas evoliucijos teorija, sukurtas ne šiais sau. Ir komunistinėje Rusijoje ir Vakaruose situacija buvo ta pati. Tai nėra atsitiktinių įvykių seka ar spontaniškai gimęs procesas. Žmogaus smegenys valingai ir kryptingai ta linkme buvo programuojamos kelis šimtus metų. Iš kur toks sinchroniškumas: iš kartos į kartą buvo tęsiami ideologiniai sąmonės perprogramavimo projektai, lyg būtų juos vykdęs ir prižiūrėjęs koks nors Dunkanas McClaudas? O gal būtybės iš astralinio pasaulio? Nors atsakymas daug kam žinomas, paliekame šį klausimą atvirą.
pagal:
http://www.youtube.com/watch?v=cy30tXaNdWE
http://www.talkorigins.org/faqs/behe.html
http://www.nature.com/nature/journal/v467/n7312/abs/467156a.html
http://en.wikipedia.org/wiki/Marie_Curie
http://lt.wikipedia.org/wiki/Pierre_Curie
http://en.wikipedia.org/wiki/Eusapia_Palladino
http://psychictruth.info/Medium_Eusapia_Pallandino.htm
http://www.near-death.com/experiences/experts07.html
http://newsline25.ru/foto/lyudi-ne-vinovny-v-gibeli-neandertalcev/
http://johnemackinstitute.org/
ir kt.
www.kvantinemagija.lt
Žemiau pateiktas straipsnis parengtas pagal kelis M. Cremo darbus. Tarp jų: “Uždraustoji archeologija” ir „Žmogaus deevoliucija“. Šiose knygose jis akcentuoja, jog Č. Darvino evoliucijos teorija yra nepilna ir iškreipia tikrovę. Ši teorija, anot jo, kalta dėl visų negandų, kurios nuolat užklumpa šiuolaikinį žmogų, nes neleidžia žmogui teisingai suvokti tiek savęs pačio, tiek aplinkos, kurioje gyvena.
Savo knygose jis pateikia archeologinius duomenis, kurie, jo įsitikinimu pakankamai aiškiai įrodo, jog žmogus Žemėje gyveno daug seniau, negu nurodo Darvinas „Evoliucijos teorijoje“.
Tokie teiginiai sutampa su sanskrito raštų liudijimais, jog tikrasis žmonijos amžius ne keli šimtai tūkstančių, o milijonai metų. Sugretinęs archeologinių kasinėjimų duomenis ir Vedų tradicijas, Michalel Cremo pateikia savo teoriją naujoje knygoje „Žmogaus deevoliucija“. Tai alternatyva Darvino „Evoliucijos teorijai“. M.Cremo savo knygose pateikia siūlymus, kaip galėtume pertvarkyti švietimo sistemą, kad žmonės galėtų pasirinkti kuo tikėti: evoliucionistais, Vedomis ar Biblija ar kitų religijų šventuose raštuose išdėstytomis tiesomis.
M. Cremo skaudžiai kanda bet kokiai cenzūrai, kuri reiškiasi ypatingai rafinuotomis formomis ir vyriausybėms, kurios formuojant piliečių pasaulėžiūrą, praktikuoja dvigubus standartus. Iš vienos pusės demokratinių valstybių konstitucijose pripažįstama sąžinės ir pažiūrų laisvė, bet iš kitos pusės naudojamos įvairios formalios ir neformalios cenzūros formos, kad žmonių galvose išliktų vieningas istorijos ir realybės supratimas, kurią propaguoja siaura fanatiškai ir fašistiškai nusiteikusių ideologinių darbuotojų grupė, nurodymus gaunanti tiesiai iš vadinamojo Romos klubo.
Darvino teorijos šalininkai mano, kad mūsų jausmai, mintys emocijos tėra tik cheminių procesų pasekmė. Jie sako, kad mes, žmonės, evoliucionavome iš beždžionių. 200 metų nesėkmingai ieškoma „trūkstamos grandie“, kurios pasaulinės vyriausybės cenzūruojamas mokslas nepajėgus surasti net ir šiandien. Darvino teorijai prieštarauja realūs moksliniai faktai. Blogiausia tai, jog valdiška/mokslinė (evoliucionistinė) pasaulėžiūra veda link labai negatyvių socialinių pasekmių. Mums ši teorija sako, kad žmogus tėra tik materialus daiktas, biocheminių procesų visuma, atsiradusi dėl atsitiktinių cheminių reakcijų. Jeigu mes tuo tikėsime, vadinasi trokšime tik materialių dalykų.
Tada mes sutiksime, jog gaminti, konkuruoti ir vartoti – pagrindiniai žmogaus tikslai. Pernelyg didelė materialių produktų gamyba ir vartojimas yra viena pagrindinių ekologinės krizės priežasčių. Mes nuodijame orą, vandenį ir visą planetą. Pagal evoliucionistus, mes ne tik materialūs vartotojai, bet vieni kitiems konkurentai, nes turime kovoti dėl išlikimo ir kandžioti vieni kitiems gerkles.
Pasižiūrėkime kaip elgiasi politikai, vadinasi taip turi elgtis ir visi kiti. O tai yra pagrindinė visų kylančių karų priežastis ne tik tarp individų, bet tarp tautų bei religijų.
Kaip visa tai pakeisti? Michalel Cremo randa atsakymą: reikia pakeisti supratimą apie save, kas mes tokie, iš kur atsiradome ir kur mes turime eiti. Reikia performuoti visą mūsų įsitikinimų, tikėjimų, lūkesčių sistemą veikti visiškai kitais pagrindais. Mums reikalingos alternatyvos Darvino „Evoliucijos teorijai“, nes ji yra iš principo klaidinga, ydinga ir mirtinai pavojinga. Ir tokią alternatyva M. Cremo mato Vedų tradicijoje.
Valdiški evoliucionistai sako, kad gyvybė Žemėje atsirado tarp 2 ir 3 milijardų metų atgal. Jie taip pat kalba, kad pirmosios į žmogų panašios beždžionės atsirado prieš maždaug 40 milijonų metų, o pirmas dvejomis kojomis vaikštantis pirmykštis žmogus – prieš 6 milijonus metų. Dabartinio žmogaus amžius, – 100-150 tūkstančių metų.
Tuo tarpu senieji sanskrito tekstai sako, kad žmonės po Žemę vaikščiojo nuo pat jos atsiradimo. Apie tai kalba ir tiki šventieji tekstai: Biblija, Koranas. Tuo tarpu darvinistai įžūliai meluoja, sakydami, jog visi objektyvūs moksliniai duomenys ir „sveikas protas“ yra evoliucijos teorijos pusėje. Šiandien tai yra teisybės neatitinkantis ir visiškai absurdiškas teiginys.
M. Cremo atliko išsamų paskutiniųjų 50 metų archeologijos atradimų tyrimą ir nustatė, jog evoliucionistai, siekdami įrodyti savo tiesą, sistemingai klastojo ir tebeklastoja duomenis, tačiau panašiais nusikaltimais kaltindavo ir tebekaltina kitų teorijų šalininkus. Apie savo atradimus Michalel Cremo parašė knygoje „Nežinoma žmonijos istorija“.
Valdiško mokslo pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip informacijos filtras. Visuomet mėginama įvairiais būdais ginti visuomenėje nusistovėjusį, žmonėms įprastą pasaulio vaizdą. O kas neįsirašo į šį vaizdą, automatiškai atmetama. Taip atmetami daugelis objektyvių faktų, bylojančių apie visai kitokią žmogaus kilmę. Pasak Michalel Cremo, filtras veikia ir konkrečių asmenų valios pastangomis, ir automatiškai, lyg pasąmonės programos. Atfiltruotą vaizdą paprastai piešia mokslininkai savo publikacijose, filmuose, mokinių vadovėliuose. Jeigu žmogus nueis į archeologijos muziejų, ras tuos artefaktus, kurie praėjo filtrą.
Neretai atsitikdavo taip, M. Cremo teigimu, kai į archeologinių kasinėjimų vietas ir radinių saugyklas atvykdavo vyriausybinių specialiųjų tarnybų darbuotojai ir konfiskuodavo radinius, kurie neįsirašo į esamo modelio rėmus.
Michalel Cremo pasakoja apie vieną archeologę, dirbusią Meksikoje. Jos komanda aptiko žmogaus kaulų fragmentus, o kad nustatytų jų amžių, pasikvietė geologus. Geologai, naudodami 4 skirtingus radinių amžiaus nustatymo būdus, priėjo išvados, jog žmonių palaikai po žeme gulėjo 250 tūkst. metų. Tuo tarpu archeologai pasakė, jog tai neįmanoma, nes rastų ginklų likučių to laikotarpio pirmykščiai žmonės pasigaminti negalėjo. Todėl savo ataskaitose archeologai atsisakė įrašyti radinių amžių, kurį nustatė jų pačių kolegos geologai, nes tai esą neįmanoma. Radinių amžius prieštaravo evoliucijos teorijai. Kai archeologų grupės vadovė visgi nusprendė pateikti artefaktų amžių, ji patyrė sunkumų, susijusių su karjera ir darbu.
1889 metais Aidaho valstijoje, Nampa miestelyje darbininkai kasė šulinį vandeniui. Prikasę 100 metrų gylį, jie ten rado meno kūrinių pavyzdžius. Tai moters pavidalo figūra. Ir ji buvo rasta uolienose, kurių amžius – 2 milijonai metų. 20 a. pradžioje Kalifornijoje, aukso kasyklose darbininkai rado žmogaus kaulus ir darbo instrumentus, kurių amžius – 50 milijonų metų. Tačiau apie šiuos ir kitus radinius šiandien mes nieko negirdime. Jeigu faktai neatitinka evoliucijos teorijos, jie atmetami.
Michalel Cremo papasakojo siaubingą istoriją, kai vienas NBC prodiuseris norėjo patekti į Kalifornijos universiteto saugyklas ir susipažinti su Kalifornijos aukso kasyklose aptiktais radiniais. Muziejaus darbuotojai atsisakė žurnalistams pateikti bet kokią informaciją, nors ji yra pagal įstatymus vieša. Po to, kai dokumentiniame filme visuomenei buvo parodytos artefaktų nuotraukos, kažkokios slaptos jėgos ėmėsi žiauresnių poveikio priemonių. Jos per federalines tarnybas mėgino užgniaužti laidą, kad NBC nieko panašaus daugiau nerodytų.
Po to, kai Kalifornijos universitetas atsisakė Michalel Cremo ir jo komandai leisti susipažinti su žmogaus rankų gamybos artefaktais, kurių amžius - 50 milijonų metų, žurnalistas pats nuvyko į aukso šachtas ir atliko savo tyrimą ir rado ten kur kas įdomesnių dalykų.
Kita sensacija.1968 metais Jutos valstijoje buvo rasi žmogaus batų pėdsakai, sluoksniuose, kurių amžius 500 milijonų metų. Šie pėdsakai buvo ištyrinėti ir nustatyta, jog tai yra tikrai žmogaus bato pėdsakas. Bato padu buvo nutrėkštas trilobitas – mažas daugiakojis gyvūnėlis. Jie gyveno žemėje prieš 320 milijonų metų. Omarų ir krabų tolimi protėviai trilobitai kažkada žemėje veisėsi labai gausiai. Jie išmirė prieš 280 milijonų metų. Žmogaus bato pėdsakas su prispaustu trilobitu, perverčia visą istoriją.
Vėliau toje pačioje vietoje tokių senų žmogaus batų pėdsakų rado ir kiti archeologai. Michalel Cremo tokių istorijų gali pateikti šimtus. Pakistane, senose, kilometro gylio druskos kasyklose, buvo rasti augalų ir gyvūnų likučiai. Jų amžius 600 milijonų metų. Tuo tarpu darvinistai kalba, jog pirmieji augalai Žemėje atsirado prieš 120-150 milijonų metų, o pirmieji vabzdžiai – prieš 350 milijonus metų. Pirmieji patys paprasčiausi augalai – prieš 420 milijonų metų. Tuo tarpu radiniai Pakistane sako, kad jiems -570 milijonų metų.
Nesenai Kinijos paleontologai rado stambaus šuns dydžio žinduolio likučius. Jų maistas buvo maži dinozaurai. Šis radinys verčia piešti visai kitą evoliucijos paveikslą, nes tokie žinduoliai kartu su dinozaurais gyventi negalėjo. Taigi, mums teks perrašyti ne tik žmonijos, bet ir gyvūnų bei augalų istoriją.
O ką sako molekulinė biologija ir genetika? Ar sugebėjo mokslininkai įrodyti evoliucijos teoriją dėka šių disciplinų? Deja, taip neįvyko. Jie sako, kad gyvybė atsirado dėl cheminių elementų reakcijų ir pirminio „sultinio“. Visa tai galime perskaityti bet kuriame biologijos vadovėlyje. Tačiau nei vienas mokslininkas šiandien negali pasakyti, kokie cheminiai elementai susijungė ir kokia tvarka, kad „atsitiktinių“ cheminių reakcijų pasekmėje atsirastų gyvybė.
Vadinasi teiginys, kad gyvybė atsirado dėl spontaniškai kilusių cheminių reakcijų „pirminiame sultinyje“ siautėjant žaibų iškrovoms, yra tik viena iš hipotezių, bet ne įrodytas faktas. Mokslininkai bandė laboratorinėmis sąlygomis sukurti tokį sultinį, veikė jį elektros iškrovomis, tačiau gyvybė vis viena neatsirado. Taigi, Žmogus Dievo vaidmens prisiimti nesugebėjo.
Kokiu būdų reikėtų išgauti cheminius junginius, būtinus, kad gyvybė atsirastų? Evoliucionistai sako, kad pirmiausia viskas atsirado panašiai, kaip druskos kristaluose. Tuo tarpu pačių kristalų susidarymas yra egzoterminis procesas. Šio proceso metu šiluma atiduodama, o ne sugeriama. Šį pavyzdį galima iliustruoti biliardo stalo pavyzdžiu, kurio vidus yra įdubęs, todėl visi kamuoliukai yra subėgę į vidurį. Tokiu pačiu principu vyksta ir egzoterminiai procesai. Tačiau sudėtingos makro molekulės, iš kurių susidaro mikroorganizmai, vystosi kitaip. Jie susidaro per endoterminius procesus kurių metu molekulės sugeria šilumą. Įsivaizduoti, jog tai gali įvykti savaime, labai sudėtinga. Tai būtų panašiai, jei įsivaizduotume biliardo stalą iškilusį, o visus kamuoliukus – ant iškilimo centro.
Kaip iš vienos ląstelės organizmo susiformavo mąstančios būtybės su labai sudėtingas operacijas galinčiais atlikti kūnais? Darvinistai sako, kad tai padarė evoliucija. Kas lėmė tas genetines mutacijas, kurios pirminį vienaląstį gyvį padarė žmogumi? Kokios tos mutacijos buvo? Į šiuos klausimus šiuolaikinis mokslas atsakyti nepajėgus. Tuo tarpu jis remiasi gandų lygio teorinėmis prielaidomis apie gyvybės atsiradimą, kurių laboratorijose patikrinti neįmanoma.
Biochemikas Michael J. Behe, savo knygoje „Juodoji darvino dėžė“ (Darwin's Black Box) sako, kad nė vienoje evoliucionostų knygoje apie gyvybės ir žmogaus atsiradimą, jūs nerasite nei vienos cheminės formulės ar paaiškinimo, kaip vyko genetinės mutacijos žmogaus organizme. Šia tema jau daug metų tvyro visiška tyla. Visi tiki absurdo pasaka, kurią nuplagijavo nuo kokaino priklausomas Darvinas.
Kitaip tariant, ši natūralių genetinių mutacijų teorija, kuria remiasi medicina, antropologija, biologija, įvairios šių dienų dominuojančios valstybės, verslo, filosofijos ir įvairios gyvenimo būdo kryptys yra moksliškai nepagrįsta. Daugelyje gyvenimo sričių priimami sprendimai remiantis ne mokslinėmis prielaidomis, o infantilo, narkomano Č. Darbino liguistomis fantazijomis. Ir tie sprendimai lemia daugelio žmonių gyvenimą bei likimus, absoliučiai visose gyvenimo srityse. Ar tai yra normalu? Ar tai ne įrodymas, jog gyvename iliuzijų pasaulyje? Tai yra tikras siaubo filmas.
Dabartinė visuotinai priimta evoliucionistinė natūrfilosofinė-mechaninė pasaulėžiūra paremta ne realiais moksliniais faktais ar įrodymai, o besąlygišku tikėjimu neįrodytomis dogmomis. Darvinizmas yra religija, be to dominuojanti, kažkodėl neįtraukta į tradicinių konfesijų sąrašą. Tai yra narkomano fantazijų rinkinys, nepagrįstas nei sveiku protu, nei jokiais racionaliais argumentais, nei realiais faktais bei moksliniais įrodymais. Tačiau šis kliedesys priverstinai-laisvanoriškai privalomas visiems kaip bažnytinė malda „Tėve mūsų“.
Tuo tarpu, kaip sako M. Cremo, yra be galio daug archeologinių įrodymų, kurie griauna narkomano Darvino mitais paremtą teoriją. Be to ši pasaulėžiūra neturi jokios patvirtinimų ir įrodymų bazės nei genetikoje, nei molėkulinėje biologijoje. Vadinasi visuomet yra erdvė alternatyviems požiūriams. Tačiau tie alternatyvūs požiūriai tiesiog valios pastangomis stumiami ir žmonių gyvenimo nuo pat inkvizicijos laikų.
Savo knygose Michalel Cremo pateikia teoriją apie tai, kaip atsirado Žemė, gyvybė ir žmogus, remiantis Vedų tradicija, kuri yra kur kas senesnis šaltinis negu Biblija.
Prieš užduodant klausimą, iš kur atsirado žmogus, pirmiau turėtume atsakyti kas yra Žmogus? Remiantis šiuolaikinio mokslo pasaulėžiūra, žmogus pirmiausia yra kūnas. Tačiau iš tikrųjų žmogus susideda iš 3 substancijų . Tai – įprasta materija, subtilusis kūnas ir Sąmoningasis AŠ, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo kūno. Valdiškas mokslas sako, kad mes neturėtume remtis tokiomis mistinėmis substancijomis kaip, pavyzdžiui, subtilusis kūnas, nes jo pamatuoti neįmanoma. Kirlianų aparatas, galintis fotografuoti žmogaus aurą, tokį bevertį argumentą visiškai sugriovė.
Sutinkame, kad kūno lygmenyje mes iš tikrųjų turime remtis fizika ir chemija. Bet ar tuo remiasi visas šiuolaikinis mokslas, kuris iš visų reikalauja būti formaliai nuosekliais? Anaiptol ne. Kaip jau prieš tai buvo minėta, jis remiasi darvinizmu, t. y. niekuo neįrodytomis teorinėmis prielaidomis.
Imkime, pavyzdžiui, astrofiziką. Iki 20 amžiaus 70-ųjų astronomai vertino įvykius kosmose išskirtinai pagal mechanikos dėsnius. Tačiau kartą jie atrado, jog remiantis tokiu požiūriu, jie kai kurių reiškinių negali paaiškinti. Kosmose ne viskas vyksta pagal žinomus mechanikos dėsnius. Tam, kad, pavyzdžiui, galėtų paaiškinti spiralinių galaktikų judėjimą, jiems reikėjo įvesti naujas substancijas. Iš pradžių jie pradėjo kalbėti apie tamsiąją materiją. Ši tamsi materija nėra pagaunama jokiais prietaisais, nes ji absoliučiai nematoma. Tačiau ir tokio apibrėžimo neužteko.
Nesenai astrofizikai įvedė dar keistesnę substanciją – juodąją energiją. Juodoji energija veikia priešinga kryptimi negu gravitacija. Gravitacija traukia, o tamsioji energija atstumia. Šiandien astrofizikai mano, jog Visatoje įprasta mums materija susidaro tik 5 proc. tamsioji materija - 30 proc. ir 65 proc. - tamsioji energija. Tam, kad galėtų įvardinti tai ką mato, astrofizikai privalėjo įvesti naujus pavadinimus, kurie neįsirašo į mechaninį modelį.
Tokius pačius neatitikimus tarp dominuojančios pasaulėžiūros ir realybės galima rasti ir biologijos moksle. Mes nepajėgūs aprašyti žmogų vien tik naudojant materijos sąvokas. Todėl mums reikia įvesti naujus elementus. M. Cremo remiasi Rodney Brooks iš Massachusetts Institute of Technology ir pateikia citatą iš jo straipsnio žurnale Nature.
Ten esą rašoma, jog dirbtinio intelekto ir dirbtinės gyvybės programos yra žlugusios ir bevaisės. Tai svarbus momentas. Jeigu gyvybė žemėje yra grynai materialus procesas, vadinasi jį galima atkartoti laboratorinėmis sąlygomis. Tačiau to padaryti niekam nepavyko. O juk 21 a. turėdami galingus kompiuterius žmonės turėjo tai padaryti. Tačiau taip neatsitiko.
M. Cremo cituoja Rodney Brooks, kuris sako, kad sukurti dirbtinio intelekto nepavyksta ne dėl tol, kad žmonių sukurti kompiuteriai per silpni, ne todėl, kad informatikai nesugeba sukurti geresnių programų. Visuose gyvuose organizmuose yra kažkas tokio, ko mokslas negali atkartoti jokiomis formulėmis, jokiais moduliais ar algoritmais. Ir to KAŽKO valdiškas mokslas niekaip nesupranta. Jis nesupranta kas yra siela, kas yra dvasia, kas yra gyvybinė energija ir kaip ji veikia.
Metas į mokslus, susijusius su biologinėmis sistemomis, įvesti naujus terminus. Mes, pasak M. Cremo, turėtume išskirti tokius subtilius elementus, kaip protas ir sąmonė. Atskirais pavieniais tyrimais tokių elementų egzistyavimas yra patvirtintas. Tačiau dėl informacinių filtrų, visa tai padedama į šalį, kuo toliau nuo žmonių ir nuo visuomenės akių. Todėl daugelis žmonių net nenutuokia, jog visa tai egzistuoja ir sąmonė tikrai nėra išimtinai smegenų veiklos produktas.
Protas, anot M. Cremo, yra panašus į orą. Mes oro nematome, tačiau kai jis juda virš vandens, susidaro bangos. Mes nematome proto, bet protas labai neįprastai veikia materiją. Laboratorinių bandymų, kurių metu buvo siekiama įrodyti arba paneigti teiginius, jog protas veikia materiją, buvo atlikta tūkstančiai. Visi jie įrodo, jog protas tikrai valdo ir gali viską valdyti. Tačiau tokie eksperimentai nuo visuomenės uždaromi po devyniomis spynomis.
Kiekvienas fizikas žino Pierre and Marie Currie darbus. Apie tai, kad šie sutuoktiniai atrado radioaktyviuosius elementus, tyrinėjo pjezoelektroninius reiškinius, elektromagnetinius procesus. Žinių apie tai galime rasti bet kurioje enciklopedijoje. Tačiau nei vienoje edukacinėje knygoje nerasime jokios užuominos, kad šie žmonės buvo mistikai ir tyrinėjo paranormalius reiškinius.
1905 metais grupė žymiausių Europos fizikų atliko eksperimentus dalyvaujant mediumei iš Italijos Eusapiai Palladino. Po metų, t.y. 1906-aisiais Pierre Currie žuvo labai keistomis aplinkybėmis, jį netikėtai pervažiavo arkliu kinkomas vežimas.
Tie eksperimentai su Eusapia Palladino buvo vykdomi ne kur kitur, o prestižinėje mokslo įstaigoje - Paryžiaus psichologijos institute. Vieno eksperimento metu mediumė sėdėjo laboratorijoje, ant kėdės. Marie Currie laikė ją už rankos. Kiti mokslininkai laikė ją už kojų. Ir staiga laboratorijos stalas pakilo į orą per 1 metrą. Po dviejų metų darbo su mediume iš Italijos, penki Nobelio premijos laureatai pasirašė dokumentą, patvirtinantį, jog fenomenas tikras. Savo kolegoms Pierre Currie rašė, kad norint pamatyti pilną realybės vaizdą, turime suprasti šio eksperimento esmę.
Tačiau šio žymiausių 20 a. pradžios Europos fizikų gyvenimo epizodo nerasite jokiame viešame mokykliniame vadovėlyje, nes paranormalūs reiškiniai, pasak įstatymų leidėjų, neegzistuoja.
Įdomu, kuo remiantis jie padarė tokią prielaidą?
M. Cremo remiasi Roberth John iš Pristono universiteto. Jis atliko daug eksperimentų su atsitiktinių skaičių generatoriumi. Dirbdamas paprastu režimu, generatorius rodydavo 50 proc. nulių ir 50 proc. vienetukų. Robert John sodindavo prie ekrano studentus ir liepdavo jiems valios pastangomis veikti aparatą, kad šis rodytų daugiau vienetukų. Ir studentams tai pavykdavo. Eksperimentai buvo tęsiami 10 metų. Tai dar vienas mokslinis įrodymas, jog protas neįprastu būdu veikia materiją.
Ekstrasensoriniai reiškiniai buvo tyrinėjami daugelyje Vakarų universitetų, bet jūs nei moksliniuose žurnaluose, nei vadovėliuose nerasite apie tai nė menkiausios užuominos.
M. Cremo rašo, jog buvo įvykdyta nesuskaičiuojami kiekiai eksperimentų kaip telepatiniu būdu perduodamos žinios be jokių įprastinių ryšio priemonių. Vienas žmogus, pavyzdžiui, Amerikoje būdavo kaip gavėjas. Jis atsipalaiduodavo ir apie nieką negalvodavo. Tuo tarpu kitoje Atlanto pusėje siuntėjas žiūri vaizdus monitoriuje arba paveikslus ir bando tuos vaizduos perduoti gavėjui. Kiekvienu atveju gavėjui rodomi 4 visiškai skirtingi vaizdai. Ir jis turi žinoti, koks iš tų vaizdų yra perduodamas. Jeigu imsime populiarią ir įstatymuose įrašytą prielaidą, jog paranormalūs reiškiniai neegzistuoja, tuomet tikimybė pamatyti vieną ar kitą vaizdą yra vienas iš keturių. Eksperimentai parodė, jog žmogus, neturintis jokių paranormalių sugebėjimų teisingai priimdavo siunčiamą vaizdą beveik 40 proc.
Šitie visi eksperimentai įrodo, kad egzistuoja subtili substancija - protas, kuri neveikia pagal mechaninius ir chemijos dėsnius. Tas protas disponuoja jėga, galinčiam veikti materiją neįprastu būdu. Michalel Cremo sako, jog egzistuoja šimtai įrodymų, jog sąmonė veikia atskirai nuo kūno. Dauguma tokių atvejų žinoma iš klinikinės mirties tyrinėjimų.
Kai įvyksta širdies smūgis, ji sustoja, kraujas nustoja tekėjęs, prietaisai fiksuoja, jog smegenų elektrocheminis aktyvumas yra sustojęs. Tokiu momentu žmogus turi netekti sąmonės, nieko nematyti, nieko nefiksuoti ir nieko neprisiminti. Pilna tamsa. Tačiau dauguma žmonių patekę į tokias būsenas prisimena, kaip jie išeidavo iš kūno, pakildavo virš operacinės stalo ir iš viršaus matydavo, kaip chirurgai mėsinėja jo kūną.
Pavyzdžiui Dr. Michael Sabom atliko nuoseklią savo pacientų apklausą. Jis jų prašė, papasakoti visas detales, ką jie prisimena būdami klinikinėje mirtyje. Kokius veiksmus su jais atliko gydytojai, artimieji ir pan. Paskui jis eidavo pas gydytojus ir prašydavo gydymo aprašymų, kaip, pavyzdžiui, vyko operacija. Daugumoje atvejų pacientų pasakojimai sutapo su tuo, ką darė jiems daktarai.
Kitaip sakant tie žmonės nefantazavo, jie realiai matė. Pasak Michalel Cremo klinikinės mirties atvejais sąmoningasis AŠ (siela), atsiskirdavo nuo kūno, o po kurio laiko sugrįždavo. Vadinasi sąmoningasis AŠ arba siela gali išeiti iš vieno kūno ir pereiti į kitą, pavyzdžiui, ką tik gimusį. Šis procesas vadinamas reinkarnacija ir yra pagrįstas tyrimais.
Tokių tyrimų šaltinis – psichiatriniai praėjusių gyvenimų atminties tyrimai, kuriuos atliko Jan Stevenson, kurį Michalel Cremo pristato, kaip psichiatrą, tyrinėjusį vaikų prisiminimus iš ankstesnių gyvenimų. Daugumoje atvejų jam pavykdavo rasti žmonių vardus ir pavardes, kuriais prisistatė tiriami vaikai.
Kitas pavyzdys. Australijos televizijoje prieš kelis dešimtmečius metų buvo atliktas eksperimentas. Gatvėje buvo parinktos atsitiktinės moterys. Hipnozės seansų metų jos prisimindavo ankstesnius savo gyvenimus. Viena moteris prisiminė buvusi Prancūzijos aristokrate viduramžiais, Ji naudojo tokius žodžius, kurie Prancūzijoje šiandien nebenaudojami. Niekada nebuvusi Europoje moteris filmavimo grupei nurodė vietovę, kurioje iki šiol stovi dvaro griūvėsimai.
Visi šie eksperimentai rodo, jog mūsų sąmonė nėra apribota tik vienu kūnu, kuriame esame, kad ji gyvena ilgiau negu fiziologinis kūnas.
Pagal Vedų tradiciją, žmogus susideda iš materijos, proto ir sąmonės. Kūną mes galime sulyginti su kompiuteriu, o Sąmoningąjį AŠ su kompiuterio operatoriumi. Kai žmoguje ima viršų tik kompiuterinės programos, jos nustumia Sąmoningąjį AŠ (sielą) į apribojimų kalėjimą, todėl žmogus kenčia, kol galiausiai suserga. Programuotojas juk nepasitiki automatinėmis programomis. Jis visą laiką turi jas prižiūrėti, taisyti, keisti bei matyti kaip jos veikia. Jei programų valdytojas užmiršta savo pareigas, ima karaliauti programos ir nebūtinai teisingos.
Visa dabartinė materialistinė civilizacija remiasi automatinėmis programinis, kurios, pasirodo, mūsų visuomenėje yra svarbesnės už šeimininko (sielos) norus.
Ne tik pats žmogus, bet ir visa Visata yra daugiaplanė struktūra. Viename iš lygmenų yra įprasta mums materija. Tame lygmenyje mes esame kaip kūniškos būtybės. Bet aukščiau yra pasauliai, kurie sudaryti iš subtiliųjų energijų. Žmonės juos vadina angelais, dievais, ateiviais, astralinėmis būtybėmis. Dar aukščiau yra pasauliai, kurie sudaryti iš grynos sąmonės. Ten gyvena būtybės, kurios yra prisitaikiusios būtent prie tokių gyvenimo sąlygų.
Mes taip pat matome, jog sąmonė yra individuali. Kiekvienas žmogus turi sąmonę. Tačiau yra ir Sąmonės Šaltinis, kuris taip pat yra individualus ir turi asmens savybes. Supratimas, kad mes gyvename daugiaplaniame kosmose, susidedančiame iš daugybės pasaulių ir, kad juose yra kitokios gyvybės formos, leidžia paaiškinti tai, ką mokslas iki šiol ignoravo.
Johan E. Mack Psichiatrijos fakulteto Harvardo universitete vadovas savo knygoje „Pasas į kosmosą“ rašo, kad idėja, jog mes gyvename daugiaplaniame kosmose yra pakankamai reali. „Kosmosas yra užpildytas būtybėmis, gyvūnais, dvasiomis, protu, dievais. Ir aš su tuo sutinku“, - sako jis.
M. Cremo sako, jog pačioje žmogaus egzistavimo pradžioje sąmonė buvo švari. Mes gyvenome harmonijoje su Pagrindiniu visko Šaltiniu, o taip pat ir su kitomis būtybėmis. Mes galėjome ir likti tokiame pasaulyje. Tačiau kai tik sąmoningąjį AŠ išstumia EGO, žmogus nebegali gyventi harmonijoje, todėl nusileidžia į žemesnius kosmoso pasaulius. Tada jis remiasi tik protu, ir tik materija. Būtent tai Michalel Cremo vadina deevoliucija. Sąmonę uždengia žemutiniai proto ir materijos lygmenys.
Šiandien dauguma mokslininkų tiki materijos pirmumu ir tuo, kad ji gimdo tiek protą, tiek ir sąmonę. Viskas išnyksta ir lieka tik materija. Tačiau iš tikrųjų pirminė yra sąmonė. Materija sąmonės nepadaro, tačiau gali laikinai ją užtemdyti. Mes iš tikrųjų ne evoliucionuojame iš materijos, o leidžiamės žemyn, t.y. deevoliucionuojame. Kažkada pradėjome savo kelią nuo grynos, švarios sąmonės, kuri pasidengė žemesnėmis energijomis, tokiomis, kaip protas ir materija. Tačiau šitą kritimo procesą galima apsukti atgal ir atstatyti sąmonės dominavimą. Ir tai yra pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas. Malda, meditacija, joga: visų šių praktikų tikslas – grąžinti sąmonę į pirminę švarią būseną. Ieškokite sąmonės transformavimo būdo, kuris tikrų jums.
M. Cremo nekalba apie įprastas religijas, jis kalba apie veikiančias sąmonės transformavimo technikas. Geologas gali pasakyti, kaip išgauti auksą iš aukso rūdos. O kai gauname gryną auksą, mes iš jo galime daryti monetas. Jeigu tai tikras auksas, juk nėra skirtumo, kokį herbą ant monetos iškalėte. Auksas vis viena išliks auksu. Taip ir su dvasinėmis praktikomis. Jeigu jų dėka pasiekiame švarios sąmonės būseną, juk nėra svarbu, kaip vadinasi pats procesas. Svarbiau yra pats rezultatas.
Jei mes suprantame, kad visi aplink mus esantys žmonės atsirado iš to paties Viską Kuriančio Šaltinio, tada mums nekyla noras tarpusavyje konkuruoti ar kariauti. Mes visi broliai ir seserys. Vadinasi nėra jokio formalaus preteksto konkuruoti ar kabintis vieni kitiems už atlapų.
M. Cremo sako, kad jau dabar reikia pradėti mokyklose dėstyti alternatyvias evoliucijos teorijas. Tačiau tam priešinasi mokslininkai, ginantys Darvino teoriją ir radikalūs bažnytininkai, kurie gina vienintelę Biblijos tiesą. Autorius sutinka, kad Biblija sako tiesą, tačiau monopolizuoti žmonių smegenis neturi teisės net ir pati teisingiausia pasaulėžiūra.
Pavyzdžiui JAV evoliucionistai naudojasi Vyriausybe, kaip alternatyvų užgniaužimo instrumentu. Tokie patys procesai vyksta ir Europoje. Europos Sąjunga reikalauja, kad į švietimo sistemą nebūtų įsileidžiamos jokios alternatyvios teorijos. Bet tai yra labai keista cenzūra, nes tiek JAV, tiek Europos demokratinės šalys formaliai palaiko įsitikinimų ir sąžinės laisvę. Tačiau realybėje taip nėra. Gindamos vadinamą sveiką protą, valdžios taiko dvigubus standartus ir labai užpyksta, kai apie tai pasakai labai garsiai.
M. Cremo kalba labai tolerantiškai ir labai demokratiškai, neįžeisdamas nei vieno evoliucijos šalininko, nei vieno krikščionio. Jo teigimu evoliucijos teorija yra dominuojanti pasaulėžiūra ir dauguma mokslininkų ją išpažįsta. Tai yra faktas. Bet yra ir mažuma, kurie mato alternatyvas. Tai irgi yra faktas. Tokiu būdu reikėtų ugdymo įstaigų vadovėliuose evoliucijos teorijai skirti daugiau vietos, o mažesnį kiekį, pavyzdžiui 5 proc. – susipažinti su alternatyvioms teorijoms. Michalel Cremo nuomone, toks sprendimas būtų teisingesnis, negu visiška cenzūra.
Teisingumo dėlei reiktų pripažinti, jog M. Cremo idėjos pamažu skinasi kelią. Mokiniams per vadinamąsias etikos arba tikybos pamokas neretai kalbama ir apie alternatyvas. Yra pozityvių istorijų. Tačiau dažniausiai tai daroma tam, kad vaikus atbaidytų nuo platesnio pasaulio pažinimo, o ne tam, kad, pavyzdžiui, pateiktų teorijų spektrą ir leistų laisvai pasirinkti. Juk vaiko siela dar neužmigusi ir jis tikrai pajėgus pasirinkti tai ko ji trokšta.
Vėliau, kai vaikai paauga, jiems tampa be galo keista, kai pasirinkimo laisvė atsiranda dalykuose (pavyzdžiui, lytis, šeima), kurie Dievo ir Visatos dėsnių šviesoje įvardinami, kaip nepajudinami, kaip garantuojantys teisingą ir laimingą gyvenimą. Ten, kur iš tikrųjų reikalinga pasirinkimo laisvė – jos nėra, o ten, kur jos nėra net pačioje gamtoje – ji staiga atsiranda.
Šis nesusipratimas kalba apie dvigubus standartus, kurie sukelia žmogui pasąmoninį norą ne evoliucionuoti dvasine linkme, o degraduoti. Žmogaus protas gauna kelis skirtingus signalus veikti. Vienas signalas apriboja galimybes pažinti pasaulį ir save, o kitas skatina veikti prieš gamtos dėsnius. Laimei, jog dar yra vidinis sielos balsas, kuris viską pastato į savo vietas, nepaisant ideologinių ar teisinių sistemos reikalavimų, jei žinoma, nebūna per vėlu.
Užmauti tą pačią kepurę visiems be išimties žmonėms neįmanoma, tačiau visuomet dalį individų galima susodinti į kalėjimus, padaryti psichais ar keistuoliais, prigąsdinti, išjuokti, jeigu jie su savo atradimais iškrenta iš konteksto ar sveiko proto. Šis ideologinis pamatas, paremtas evoliucijos teorija, sukurtas ne šiais sau. Ir komunistinėje Rusijoje ir Vakaruose situacija buvo ta pati. Tai nėra atsitiktinių įvykių seka ar spontaniškai gimęs procesas. Žmogaus smegenys valingai ir kryptingai ta linkme buvo programuojamos kelis šimtus metų. Iš kur toks sinchroniškumas: iš kartos į kartą buvo tęsiami ideologiniai sąmonės perprogramavimo projektai, lyg būtų juos vykdęs ir prižiūrėjęs koks nors Dunkanas McClaudas? O gal būtybės iš astralinio pasaulio? Nors atsakymas daug kam žinomas, paliekame šį klausimą atvirą.
pagal:
http://www.youtube.com/watch?v=cy30tXaNdWE
http://www.talkorigins.org/faqs/behe.html
http://www.nature.com/nature/journal/v467/n7312/abs/467156a.html
http://en.wikipedia.org/wiki/Marie_Curie
http://lt.wikipedia.org/wiki/Pierre_Curie
http://en.wikipedia.org/wiki/Eusapia_Palladino
http://psychictruth.info/Medium_Eusapia_Pallandino.htm
http://www.near-death.com/experiences/experts07.html
http://newsline25.ru/foto/lyudi-ne-vinovny-v-gibeli-neandertalcev/
http://johnemackinstitute.org/
ir kt.
www.kvantinemagija.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą