Beržų žirginėliai, žievė, tošis, grybas, kempinė, žiniuonio Anatolijaus Malovičko informacija

Ačiū teksto autoriui Anatolijui Malovičko
Norėdami panaudoti šią informaciją viešai, turite BŪTINAI paminėti teksto autorių.
Informaciją atsirinksite.

Beržų žirginėliai, žievė, tošis, grybas, kempinė

                      Pavasarį, vos tik prasiskleidžia beržų lapeliai, medžiai pasidabina kukliais piesteliniais ir kuokeliniais žiedais – žirginėliais. Piesteliniai žirginėliai visuomet žydi pavieniui, pasislėpę tarp lapų, ant trumpų šoninių šakelių. Stambesnieji, išdidžiai kabantys ant šakelių galų poromis ir net kekėmis – kuokeliniai. Būtent juos ir reikia rinkti.

                      Švieži kuokeliniai žirginėliai užpilami degtine ir geriami lašais sergant širdies ligomis. Gaminant trauktinę 2/3 stiklinio indo pridedamos žirginėlių, užpilama iki viršaus degtinės, sandariai uždaroma ir laikoma 2 savaites tamsioje šiltoje vietoje. Indą reikia kaskart suplakti. Dažniausiai trauktinė neperkošiama, tiktai jai baigiantis, degtinės prisigėrę žirginėliai nuspaudžiami per marlę. Dozė parenkama individualiai – nuo 20 lašų iki 1 šaukštelio. Geriama su vandeniu 3 kartus per dieną prieš valgį. Trauktinės skonis gana malonus, šiek tiek primena balzamą.

                      Geriant šią trauktinę rimsta širdies skausmai, pranyksta dusulys, žmogus tampa žvalesnis. Beržų žirginėliai veikia kaip tromboplastinė (skatinanti kraujo krešėjimą) priemonė. Kuokelinių žirginėlių ekstraktas – efektyviai kraujavimą stabdantis preparatas, todėl jį tikslinga vartoti kaip hemostatinę priemonę.

                      Išorinis plonas tošies sluoksnis klijuojamas ant šunvočių. Jeigu šunvotė dar nebūna pritvinkusi, ji gan greitai išsiskaido.

                      Beržo žievės luobelės nuoviras tonizuojančiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, ypač tinka ūmioms jos ligoms gydyti, kai kraujo spaudimas žemas. Sergant krupiniu plaučių uždegimu ir geriant šį nuovirą, galima pakelti minimalų kraujo spaudimą 10-20 mm, o maksimalų – 5-10 mm gyvsidabrio stulpelio. Be to, itin svarbi beržo žievės luobelės nuoviro savybė – keletą dienų išliekantis jo poveikis.

                      Geriausias gydomasis poveikis pasiekiamas 50 g beržo žiebės luobelės pavirinus 1 stiklinėje vandens ir geriant 3 kartus per dieną. Šis nuoviras – tamsiai rudas, gana skaidrus kartoko skonio skystis, kurio kvapas šiek tiek primena valerijonų lašų kvapą.

                      Pastebėtas ir tam tikras nuoviro poveikis pulsui – jis tampa labiau pripildytas ir retesnis. Praėjus dviem trim dienoms po nuoviro gėrimo pulso pokytis išnyksta.

                      Po beržo žieve aptinkamas ypatingas produktas, susidarantis tose vietose, kuriose nuo šalčio įtrūksta medžio kamienas. Ko gero, tai yra tam tikras beržo grybas, bet ne sukrakotė pintis, kuri įsitaiso medžio ertmėje susikaupusiose sultyse ir yra panaši į juosvai rudas arba beveik juodas, plonas ir ilgas lapelių formos plokšteles, kurios tarsi surištos į gniutulus. Aiškinama, jog šis grybas – tai sutrūnijusi beržo šerdis, turinti gydomųjų savybių. Jo susidarymo vietoje ant kamieno matyti nedidelės rusvai juodos, tarsi išsiliejusiais kraštais dėmės, panašios į nuvarvėjimus, o žievės ploteliai vietomis išpūsti. Jis laikomas gana vertinga liaudiška gydymo priemone. Manoma, kad jis prailgina gyvenimą, todėl kai kuriose vietovėse (dažniausiai Rytų Sibire) iš jo verdama arbata. Liaudies medicina jį rekomenduoja kaip organizmą stiprinančią, tonizuojančią ir stimuliuojančią priemonę fiziškai ir protiškai pervargusiems žmonėms.

                      Beržo žievės nuoviras gaminamas taip: 60 g susmulkintos žievės užpilti 1,2 litro verdančio vandens, ant silpnos ugnies kaitinti, kol liks 0,8 litro skysčio, ir perkošti. Gerti po ½ stiklinės keletą kartų per dieną sergant peršalimo ligomis, skorbutu, niežais, atsiradus įvairių odos išbėrimų. Šis nuoviras naudojamas ir kaip išorinė priemonė išbėrimams apiplauti, kaip padedantis žaizdoms bei opoms išsivalyti ir greičiau užgyti preparatas. Anksčiau beržo žievę gan dažnai naudodavo gydant skrofuliozę, žaizdas, opas. Senoviniame vaistažolių žinyne rašoma: “Kad pūliuojančias mėsas iš skaudulio išgraužtų, reikia į pūliuojančią žaizdą grūstos beržo žievės įberti”.

                      Liaudies medicina beveik visų rūšių piktybinius navikus rekomenduoja gydyti tokia priemone. Imama 200 g džiovintos susmulkintos beržo žievės, kruopščiai išvalius visas medienos priemaišas, suberiama į molinį indą, užpilamas 1 litras vandens ir ant labai silpnos ugnies kaitinama, kol lieka pusė skysčio. Sandariai uždengtame inde 2-3 valandas palaikoma šiltoje vietoje ir perkošiama. Pirmą ir paskutinę mėnesio savaitę suaugusiam žmogui reikia gerti po 1 šaukštą 2 kartus per dieną prieš valgį, o kitas 2 mėnesio savaites – po 2 šaukštus 3 kartus per dieną prieš valgį.

                      Moterų ligoms, hemorojui, šlapimo pūslės ligoms gydyti tinka kovo mėnesį surinkta beržo žievė. Jos nuoviras gaminamas iš 1 dalies žievės ir 10 dalių vandens, geriama kaip arbata po ½ stiklinės 2 kartus per dieną po valgio.

                      Ruduoju kamštinio audinio sluoksniu, sutrintu į smulkiausius miltelius, patariama pabarstyti žaizdas, nes jis skatina greitesnį gijimą.

                      Tyrinėjant beržo žievę buvo išskirta nemažai katechinų ir leukoantocianų, kurie stiprina kapiliarų sieneles, naikina mikrobus, stabdo auglių vystymąsi, veikia kaip sutraukiantys preparatai, padeda pašalinti iš organizmo laisvuosius radikalus ir oksidatorius.

                      Uždėkite savo delną ant beržo kamieno ir išpjaukite jo žievės dalį, esančią po delnu. Susmulkinkite žievę į miltelius, užpilkite 1 litru verdančio vandens, pavirkite ant silpnos ugnies, kol skysčio liks maždaug stiklinė. Kambario temperatūroje atvėsinkite nuovirą, perkoškite ir gerkit po 1 šaukštą 3-4 kartus per dieną 15-20 minučių prieš valgį. Tai puiki priemonė nuo akmenų kepenyse.

                      Jeigu po ranka neturite nei beržų pumpurų, nei lapų, nei sulos (pavyzdžiui, žiemą), galima vartoti jaunų beržo šakelių nuovirą. Jį labai naudinga gerti po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį sergantiems vandene, plaučių, inkstų, šlapimo pūslės uždegimu, o taip pat turintiems šiuose organuose akmenų. Toks nuoviras padeda ir virškinamojo trakto ligų atveju. Jį verdant 1 dalis beržo šakelių užpilama 10 dalių vandens.

                      Gydant anginą rekomenduojama kasdien išgerti po keletą stiklinių beržo šakelių su pumpurais antpilo.

                      Beržo šakelių preparatų negalima gerti tik sergantiems sudėtingais inkstų uždegimais.

                      Tačiau jos labai gerai tinka dantims valyti ir stiprinti.

                      Sergantiems skrandžio vėžiu galima duoti gerti beržo kempinės nuoviro arba antpilo (1:10). Nuo beržo kamieno reikia nukrapštyti tokią šviesią kempinę, panašią į kankorėžį, tik ne geltoną. Ją gerai susmulkinti, užpilti verdančiu vandeniu ir uždengtame inde pakaitinti verdančio vandens vonioje 15 minučių. Paskui kambario temperatūroje atvėsinti ir po 45 minučių perkošti. Gerti po ¼ stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.

                      Susmulkintų beržo šaknų, iškastų ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį, nuoviras ar antpilas (1:10) geriamas po ½ stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį kaip reumato vystymąsi sulaikantys, karščiavimą mažinantys ir skrandžio darbą gerinantys vaistai.

                      Nėštumo laikotarpiu reikia pasirūpinti krūtimis. Susiraskite beržo gabaliuką, iš kurio iškritusi šakelė. Jis jums pravers, jeigu maitinant kūdikį pradės vystytis mastitas. Pasirodžius pirmiesiems jo požymiams, nutraukite pieną iš krūties per tą šakelės skylutę, ir mastitas neišsivystys.