Apie rūgštis ir šarmus organizme

Ačiū teksto autoriui, manau tai reikia žinoti kiekvienam.

,,
APIE RUGSTIS IR SARMUS
Šarminių savybių turi tokie tirpalai, kuriuose OH- jonų yra daugiau negu H+ jonų. Bendroji šarmų arba bazių formulė BOH: NaOH; KOH; LiOH; Ca(OH)2
Rūgštinių savybių turi tokie tirpalai, kuriuose H+ jonų yra daugiau negu OH- jonų. Bendroji rūgšties formulė : HA: HCl; H2SO4, HNO3
Sodos rūšys:
• Natrio hidrokarbonatas – geriamoji, kepimo arba maistinė soda; NaHCO3. (dar vadinama – rūgščioji druska)
• Natrio karbonatas – kalcinuota arba skalbiamoji soda; Na2CO3
• Natrio hidroksidas – kaustinė soda. Каустическая сода — гидроксид натрия NaOH.
Kalcio hidroksidas, gesintos kalkės, Ca(OH)2
Neutralizacijos reakcija: Ca(OH)2 + H2SO4 → CaSO4 + 2H2O, arba NaOH + HCl = NaCl + H2O Šarmai ir rūgštys reaguodamos neutralizuojasi sudarydamos druskas.
Rūgštys yra vieni iš labiausiai paplitusių gamtinių junginių. Pavyzdžiui, obuolių, serbentų, citrinų sultyse yra obuolių, citrinų rūgščių. Rūgstant vynui, sultims susidaro acto rūgštis. Skruzdės ir dilgelės sukelia perštėjimą, nes odą nudegina skruzdžių rūgštis. Rūgstant pienui, kopūstams susidaro pieno rūgštis. Visos šios rūgštys yra organinės kilmės ir vadinamos karboksirūgštimis.
Karboksirūgštys, jų sandara ir savybės
Karboksirūgštys – junginiai, kurių molekulėse yra viena ar kelios karboksigrupės – COOH.
Acto arba etano rūgštis: C2H4O2. Pastaroji dažnai yra rašoma ir taip: CH3-COOH, CH3COOH arba CH3CO2H norint tiksliau atvaizduoti molekulės struktūrą. Acetato anijonu yra vadinamas jonas, praradęs H+ katijoną acto rūgšties molekulėje. Acto rūgšties druskos vadinamos acetatais.
CH3COOH → CH3CO- + H+ - Taip disocijuoja arba skyla acto rūgštis. HCl = H+ + Cl- – o taip druskos rūgštis
Krakmolo hidrolizė: [C6H10O5]n + H2O - [H+] → n[C6H12O6]
NH3 + H+ = NH4+ Amoniakas virsta amonio jonu.
Rūgštys ir šarmai. Rūgštingumas ir šarmingumas.
Rūgštinantys ir šarminantys produktai
Kalbant apie rūgštingumą/šarmingumą ir apie rūgštinančius/šarminančius produktus, visų pirma reikia atsiminti, kad tai skirtingos sąvokos, kurios dažniausiai laikomos sinonimais. Norint suvokti jų skirtumą, reikia prisiminti bent vidurinės mokyklos chemijos kursą apie šarmus ir rūgštis.
Rūgštys yra sudėtinės medžiagos, sudarytos iš vandenilio ir rūgšties liekanos. Bendroji rūgšties formulė yra HA – čia A yra rūgšties liekana. HCl – druskos rūgštis; H2SO4 – sieros rūgštis, HNO3 – azoto rūgštis.
Šarmai yra sudėtinės medžiagos sudarytos iš šarminių (bazinių) metalų ir hidroksilio grupės OH . Bendroji šarmų (bazių) formulė yra BOH – čia A yra šarminis metalas. NaOH – natrio šarmas; KOH – kalio šarmas; LiOH – ličio šarmas; Ca(OH)2 – kalcio šarmas.
Rūgštys ir šarmai yra elektrolitai. Rūgštys disocijuoja (skyla) sudarydamos vandenilio jonus H+, o šarmai disocijuoja sudarydami hidroksilio grupę – OH-. Kitaip sakant, rūgštys yra vandenilio jonų H+ tiekėjos, o šarmai yra hidroksilio grupės OH- tiekėjai arba vandenilio jonų priėmėjai.
Šarminiai ar rūgštiniai produktai yra tie, kurie savo sudėtyje turi šarmų arba rūgščių, t.y. tie, kurie gali organizmui tiekti hidroksilio grupę OH- arba vandenilio jonus H+.
Rūgščių maisto produktų, kurie organizmui tiekia vandenilio jonus, yra daug. Galima vardyti ir vardyti. Visų pirma tai citrina, svarainiai, spanguolės, serbentai, obuoliai, vynuogės, rauginti agurkai, rauginti kopūstai, ir t.t. Ir visi jie daugiau ar mažiau, priklausomai nuo juose esančių rūgščių kiekio ir jų stiprumo, organizmui tiekia vandenilio jonus, t.y. rūgština. Bet vargu ar rasime maisto produktą kurio sudėtyje būtų įrašyta, kad jame yra kalio šarmo, natrio šarmo ar kitokio šarmo. Gal jūs žinote?
Taigi visi rūgštūs produktai vienareikšmiškai rūgština, o šarminiai – šarmina, jeigu tokių yra. Na, šarmina mineraliniai vandenys (didžioji dauguma), soda, muilas, bet muilas, tai ne maisto produktas... Tose rūgštingumo – šarmingumo lentelėse kuriose citrina yra rūgščioje pusėje, šarminančių produktų nėra pavaizduota, išskyrus ką tik paminėtus (žr. žemiau esančius paveikslėlius).
Kitaip yra su rūgštinančiais ir šarminančiais produktais, kuriuose gali nebūti nei rūgščių, nei šarmų. Pvz., angliavandeniai: krakmolas, cukrus ir pan. Sakoma, kad jie rūgština. Iš kur ir kokios juose yra rūgštys? Nėra juose nei rūgščių, nei šarmų. Patys jie savaime nei rūgština, nei šarmina, tačiau įsisavinimo metu, jie pašarmina kraują. Reikalas tas, kad sudėtingi angliavandeniai ar tai būtų sacharozė, ar krakmolas tiesiogiai į kraują negali patekti. Į kraują patenka tik paprastieji angliavandeniai: gliukozė ir fruktozė. Todėl prieš patekdami į kraują sudėtiniai angliavandeniai yra hidrolizuojami, t.y. paverčiami į paprastuosius: gliukozę ir fruktozę. O hidrolizės reakcijai reikalingi vandenilio jonai, kurie imami iš kraujo. Kraujas netenka dalies vandenilio jonų ir todėl jo rūgštingumas sumažėja, o kitaip sakant, kraujas pašarmėja.
Krakmolo hidrolizė:
Kai virškinami baltymai, gyvulinės ar augalinės kilmės, susidaro amoniakas NH3, kuris yra nuodingas ir jį reikia pašalinti. Amoniakas per inkstus sunkiai pasišalina. Šlapime jaučiamas amoniako kvapas, ypač kai daugiau pavalgome mėsos. Lengvesniam amoniako pašalinimui prie amoniako prijungiamas vandenilio jonas H+. Gauname amonio joną NH4+, kuris lengvai pasišalina per inkstus:
NH3 + H+ = NH4+ amoniakas virsta amonio jonu
Valgydami didesniais kiekiais baltymus, netenkame vandenilio jonų ir kraujas tampa mažiau rūgštus, t.y. pašarmėja. Baltymai šarmina organizmą tada, kai jie naudojami ne kūno statybai, bet energetinėms reikmėms.
Taigi yra rūgštiniai (rūgštūs) ir šarminiai (šarmūs – taip reikėtų rašyti, derinant prie rūgštūs, bet nėra tokio žodžio?!) produktai. Yra ir šarminantys bei rūgštinantys produktai. Jų neskiriant, nesusiklabėsime.
Dažniausia išsakomas teiginys, kad citrina virškinama šarminėje terpėje ir todėl ji šarmina, yra niekuo nepagrįstas. Jis prieštarauja elementarioms žinioms apie virškinimą ir neutralizacijos reakcijai. Skrandyje yra rūgšti terpė, kurios pH lygus 1,5 - 3, plonojo žarnyno terpė jau yra šarminė, kurios pH lygus 8 ir daugiau. Taigi, norint patekti į šarminę terpę, citrinai reikėtų rasti būdą, kaip aplenkti skrandį, kas, akivaizdžiai neįmanoma. Tačiau jei citrina aplenktų skrandį ir iš karto patektų į šarminę dvylikapirštės žarnos terpę, tai šarmas ją neutralizuotų. Kai šarmai jungiasi rūgštimis, jie vienas kitą neutralizuoja, sudarydami druską ir vandenį. Tai elementari neutralizacijos reakcija, pvz,:
NaOH + HCl = NaCl + H2O
Taigi citrinos rūgštis C6H8O7 šarminėje terpėje būtų neutralizuota. Bet neutralizacijos reakcijoje būtų sunaudota dalis šarmo, todėl terpės pH taptų mažesnė, t.y. ji parūgštėtų. Atlikime neutralizacijos reakciją, į sodos (NaHCO3) tirpalą įpildami citrinos rūgšties (C6H8O7) tirpalo ar tiesiog citrinos sulčių. Matysime audringą neutralizacijos reakciją – susidaro natrio citrato druska, vanduo ir išsiskiria anglies dioksidas:
C6H8O7 + NaHCO3 = C6H5O7Na3 + 3H2O + 3CO2
Vaikystėje taip gamindavome limonadą, neturėdami citrinos rūgšties, pildavome acto rūgšties C2H4O2 – vyksta ta pati neutralizacijos reakcija, – susidaro natrio acetatas ir išsiskiria vanduo bei anglies dioksidas:
C2H4O2 + NaHCO3 = C2H3O2Na + H2O + CO2
Neutralizacijos reakcija vyksta ir kai į kepinius įdedama sodos. Jos metu išsiskiriantis anglies dioksidas išpurena kepinį. Kad kepinys būtų labiau purus, įdedame citrinos rūgšties.
Kai kalbama apie produktų rūgštingumą ar jų šarmingumą, yra dar viena maišatis. Ji atsiranda, todėl, kad produkto rūgštingumas yra dviejų rūšių, kurie skiriasi ir savo poveikiu, ir nustatymo metodu, ir matavimo vienetais. Yra potencialusis rūgštingumas, kuris nustatomas sudeginus produktą ir titruojant (neutralizuojant) jo pelenus šarmu. Jis matuojamas mililitrais arba gramais šarmo, kurio reikia neutralizuoti 100-ui gramų sudeginto produkto. Šis rūgštingumas nustatomas laboratorijose tikrinant ar į maisto produktą nebuvo pridėta neleistinų medžiagų. Tikrinant potencialųjį rūgštingumą, ieškomas produkte esantis bendrasis rūgščių junginių kiekis. Šis rūgštingumas kalbant apie sveiką mitybą nėra svarbus
Žymiai svarbesnis yra tikrasis arba aktualusis rūgštingumas, kuris matuojamas indikatoriais (lakmuso popierėliu) arba elektroniniu matuokliu. Jis matuojamas pH vienetais ir rodo tikrąją disocijuotų (atsiskyrusių) vandenilio jonų H+ kiekį. PH reiškia vandenilio galia (lot. pondus Hydrogenii – vandenilio svoris arba potentia Hydrogenii – vandenilio galia) . Tikrasis rūgštingumas matuojamas logaritmine skale, pH vienetais nuo 0 iki 14. Didžiausias rūgštingumas yra kai pH lygus nuliui. Rūgštingumas palaipsniui mažėja didėjant skaičiams nuo nulio iki septynių. Kai pH lygus septyniems– tirpalas neutralus, jame vandenilio jonų H+ ir hidroksilio grupės OH- yra po lygiai. Kylant skale aukštyn, nuo septynių iki keturiolikos, tirpalo šarmingumas didėja, ir didžiausias šarmingumas yra kai pH lygus 14-ka.
Reikia atsiminti, kad pH skalė yra logaritminė sudaryta dešimtainiu logaritmu pagrindu. Todėl kai pH padidėja ar sumažėja vienu vienetu, pvz., nuo septynių iki šešių, tai rūgštingumas padidėja ne du kartus, bet dešimt kartų, jei per du vienetus, tai rūgštingumas ar šarmingumas padidėja 100 kartų ir t.t.
Potencialusis rūgštingumas, kalbant apie maisto produktų poveikį sveikatai, yra mažiau svarbus, žymiai svarbesnis yra tikrasis rūgštingumas, kuris matuojamas pH. Tačiau dažniausiai yra taip, kad šie du visai skirtingi rūgštingumai neskiriami. Rūgštinančių ir šarminančių produktų lentelės dažniausiai sudarytos, pagal potencialųjį rūgštingumą. Tokios lentelės tiktai klaidina apie maisto poveikį kraujo pH. Nuo dirvos pH, priklauso ir kaip dirvoje auga augalai.
Įdomu, kad Ph skalėse, kurios yra skirtos chemijos pamokoms ir kuriose pavaizduoti rūgštūs bei šarminiai produktai, citrina yra rūgščioje pusėje, o pH skalėse, kurios iliustruoja rašinius apie sveikatą ar reklamuoja šarminį vandenį, citrina jau šarminėje pusėje. Štai gyd. G. Laurinavičiaus straipsnį, kuriame jis reklamuoja šarminį vandenį, iliustruojantis paveikslėlis: http://www.15min.lt/…/vietoj-saujos-vaistu-kartais-uztenka-…
O štai pH skalės sudarytos Panevėžio Paltaroko gimnazijos chemijos mokytojos, ši ir sekanti: http://www.paltarokogimnazija.lt/Mokomoj…/Indikatoriai%20pH/
Bet, kai reklamuojamas vienoks ar kitoks produktas, chemijos žinios kažkodėl visai pamirštamos, o rūgščioji citrina tampa šarmine. Patiklūs vartotojai retai klausia kodėl, jiems pakanka, kad pasakyta ką ir kaip vartoti.
Įdomu, kad kai kalbama apie citrinos cheminę sudėtį, pirmoje vietoje minimas vitaminas C, kurio 100 g. citrinos yra viso labo tik 40 mg, o apie citrinos rūgštį ir kitas organines rūgštis, kurių citrinoje yra net 5700 mg (kai kurie šaltiniai nurodo iki 8000 mg), neužsimenama. Potencialusis citrinos rūgštingumas yra šarminis, tačiau tai citrinos pelenų šarmingumas. Deginant citriną organinės rūgštys, kurios yra vandenilio H+ tiekėjos ir gerina sveikatą, suyra. Gal tie, kurie sako kad citrina šarmina, valgo citrinos pelenus?
Atidžiai pažvelkime į citrinos sudėtį. Šarminančių metalų citrinoje yra akivaizdžiai daugiau – 226 mg (rūgštinančių tik 37 mg), tačiau jie nulemia potencialųjį rūgštingumą, kuris nustatomas sudeginus citriną ir titruojant jos pelenus. Šiuo pagrindu citriną galima priskirti prie šarminių produktų, pamirštant, kad šiuo atveju kalbama tik apie potencialųjį rūgštingumą. Tačiau iš tikrųjų citrina yra labai rūgštinantis produktas, nes jos tikrasis rūgštingumas, kuris matuojamas pH yra nepalyginamai didesnis. Būtent dėl savo tikrojo rūgštingumo, kuris yra ypač didelis (pH = 2), citrina yra taip vertinama ir ji įeina į daugelio patiekalų bei namuose gaminamų vaistų sudėtį. Todėl kai skaitome ar girdime kalbant apie rūgštingumą/šarmingumą arba apie šarminančius/rūgštinančius produktus, visų pirma reikia pagalvoti arba klausti apie kokį rūgštingumą rašoma ar kalbama: potencialųjį ar tikrąjį. To neskiriant teiginiai lieka supainioti ir nepagrįsti.
Trys poros sąvokų. Visų pirma tai rūgštingumas/šarmingumas, kalbant apie kuriuos visada reikia klausti ar atsiminti apie kokį rūgštingumą kalbama: tikrąjį ar potencialųjį. Yra rūgštiniai (rūgštūs) ir šarminiai (šarmūs – taip reikėtų rašyti derinant prie rūgštūs, bet nėra tokio žodžio?!) produktai. Yra ir šarminantys bei rūgštinantys produktai. Susidaro didelė painiava. Norint joje nepasiklysti reikia chemijos žinių ir gerai pagalvoti apie ką kalbama. Jei rūgštinančių/šarminančių maisto produktų lentelėje nėra nurodyti konkretūs produktų pH dydžiai, tai tokia informacija negalima pasitikėti.
Kodėl taip svarbu suprasti, kad citrina rūgština? Jei suprasime, kad citrina rūgština, o ne šarmina, kaip dabar dažniausiai sakoma ir tikima, tada nevengsim ir kitų rūgščių maisto produktų: raugintų kopūstų, raugintų agurkų, spanguolių, rūgščių vaisų ir uogų, acto ir panašiai. Tada ne tik nevengsime, bet ir dažniau juos vartosime, nes jie taipogi, kaip ir citrina teigiamai veikia mūsų sveikatą. Ir reikia atsiminti, kad pagrindinė veiklioji, citrinoje esanti, medžiaga yra ne vitaminas C, kaip dažniausiai manoma, bet organinės rūgštys, iš kurių pagrindinė yra citrinos rūgštis. Jeigu pasidomėtume mūsų protėvių mityba, pamatytume, kiek daug rūgščių produktų jie valgydavo. Kad taip iš tikrųjų yra, rodo mūsų kalba, kurioje sudėta tūkstantmečių išmintis.
Kas apie rūgštis ir šarmus kalboje sudėta
Rūgštis – šarmas
Rūgštinti – šarminti
Rūgštinimas – šarminimas
Rūgštinantys – šarminantys
Rūgštus – ?
Rūgštu – ?
Rūgščiai, rūgštai –?
Rūgštumėlis – ?
Rūgštalas – ?
Rūgštainis – ?
Rūgštauti – ?
Rūgštelėti – ?
Rūgštybė – ?
Rūgštymas – ?
Rugštuolis – ?
Rūgštokas – ?
Rūgštumas – ?
Rūgštu, gali devynias gimines sutraukti.
Sako, jei žmogus valgo rūgščiai, tai būna stiprus.
Rūgšti vynuogė. Rūgštus kaip šermukšnio uoga.
Vyno rūgštis, akmens širdis. Kas? Vyšnia.
Viršuj medžio rūgštis rūgsta. Kas? Obuolys.
Kas namai – tai dūmai, kas gaspadinė – tai rūgštis. (Marčios rūgštį veža, - taip sakydavo apie kraitvežius, kurie veždavo ir marčios iškeptą duonos kepalą)
Kad kokio rūgštimo užvalgius, nuslinktų tas blogumas.
Rūgštimas – širdies gaivinimas.
Rūgštai negaliu ir nenoriu.
Rūgštai suvalgai – širdis atsigauna.
Rūgštai negardu.
Grybus taip pat valgę slėgtus ir džiovintus, o už vis rūgštai virtus. S. Daukantas
Prašau kaštavot mūsų rūgšties (duonos).
Dėkui už rūgštį (dėkojama už duotą paragauti duoną)
Aš našlelį šarmeliu girdinau. Liaudies daina (dainuojama apie jauną merginą ištekintą už našlio)
Aš jį (našlelį) tris dienas dūmuose laikysiu, ketvirtoj dienelėj šarmeliu girdysiu. Liaudies daina
Tirpūs vandenyje šarmai turi būdingą sodos ar muilo skonį.
Šarmuotas vanduo per naktį troboj pabuvęs, smirda.
Tirpalui truputį parūgštėjus, lėtėja širdies ritmas, o pašarmėjus – greitėja. Vladas Lašas gyd. fiziol. Miręs 1966 m. (Matyt, čia yra priežastis kodėl gaivinant žmogų kraujas yra šarminamas. Kai širdies veikla labai sulėtėja ar net sustoja, suprantama, kad ją reikia greitinti, bet normaliame gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai.)
Lietuvių kalbos žodyne yra 148-i žodžiai su šaknimi rūgšt- (XI tomas) ir tik 24-i žodžiai su šaknimi šarm- (XIV tomas)
Visi žodžiai ir sakiniai iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno.
Apie rūgščių valgių gaminimą ir jų receptus rasime daug prirašyta ir seniau, ir dabar. O štai apie šarminių valgių receptus ar jų ruošimą kažkodėl negirdėti. Šarminiam skoniui ar valgiui nusakyti, kaip matėme, net nėra žodžių. Verslininkai siūlo šarminiam vandeniui gaminti aparatus, bet ir jie vengia vartoti žodį „šarminis‘, jį pakeisdami, „jonizuotas vanduo“, „gyvybės vanduo“, „kangeno vanduo“.
Kai kuriešarminio kraujo požymiai
• Geltona šlapimo spalva. Kuo tamsesnė tuo šarmingesnis
• Padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis
• Pigmentinės dėmės
• Apnašos ant liežuvio ir dantų
• Potraukis saldumynams
• Dažnas noras valgyti
• Viršsvoris
• Galvos svaigimas, pykinimas
• Blogas miegas
• Dažnas kvėpavimas, dusulys
• Dažnas pulsas
• Silpni, šviesūs plaukai
13. Plaukų slinkimas (po chemoterapijos ar spindulinio gydymo)
Ar teisingai kvėpuojame?
Sveikuoliai ir visi bandžiusieji vienaip ar kitaip vardan sveikatos reguliuoti savo mitybą, žino kaip sunku laikytos suskirstytos mitybos taisyklių, atskirai valgant angliavandenius nuo baltymų ar būti vegetaru, o tuo labiau veganu ar žaliavalgiu. Nelengva laikytis ir tam tikros dietos – jas ištveriame tik keletą savaičių ar mėnesių. Sunku sveikatintis ir badaujant, šaltomis maudynėmis ar kitokiais būdais valant nuo per didelio valgio užsiteršusį kūną. Gal tai pagrindinė priežastis kodėl sveikuoliškas gyvenimo būdas nėra patrauklus? Iš tiesų tam reikia daug pastangų, tačiau, nelabai atrodo, kad tos pastangos atsipirktų. Neatrodo, kad sveikuoliai išsikirtų iš kitų ypatinga savo sveikata ar ilgesne gyvenimo trukme. Na, pasitaiko, tačiau sveikų ir ilgai gyvenančių yra ir tarp tų, kurie nieko negirdėjo apie sveiką gyvenimo būdą. Gal kažką darome ne taip?
Ar Gamta, kad būtum sveikas, gali reikalauti iš žmogaus tokių sunkiai įvykdomų pastangų? Pasižvalgius po gyvūnijos pasaulį, taip neatrodo. Matyt, sveikuoliško gyvenimo principai ir taisyklės vis dar prasilenkia su fiziologiniais kūno dėsningumais. H. Šeltonas rašė: „Ko gero, didžiausia mūsų amžiaus reikmė, tai teisingos žinios apie mūsų organizmo fiziologiją bei gyvybę valdančius dėsnius. Ar gali taip būti, kad mes vis dar kažko nesuprantame ar darome ne taip?
Tačiau didžioji dauguma visų minėtų ir neminėtų sunkumų atkrenta, maitinantis atsižvelgiant į kraujo pH. Kiekvienas maisto produktas, kurį suvalgome, kiekvienas įkvėptas oro gurkšnis, kuris taipogi maistas, vienaip ar kitaip veikia kraujo pH – jį parūgštindamas ar pašarmindamas.
Jogai retina (! – atkreipiu į tai dėmesį) įkvėpimus, mažai valgo, bet yra sveiki ir ilgai gyvena. Pasak jogų, jie geriau negu mes, maitinasi ore esančia prana. Keista, įkvepia mažiau, valgo mažiau, o yra sveikesni ir gyvena ilgiau. Kas toji prana? Kur čia šuo pakastas?
Norime gyventi sveikiau ir ilgiau, tačiau valgyti mažiau norinčiųjų nedaug terasime. Ar negalima maitintis taip, kad noras valgyti savaime sumažėtų? Jogų gyvenimo praktika rodo, kad galima, tik reikia maitintis pagrindiniu maistu, o ne tuo, kuo prikemšame savo skrandį. Nemanau, kad jogai mažai valgydami kentėtų nuo alkio. Būtų absurdas – ilgai gyventi ir kentėti nuo nuolatinio alkio jausmo.
Pagrindinis maisto produktas
Koks maisto produktas yra pagrindinis? Pamąstykime. Gerai žinome, kad be maisto žmogus gali išgyventi mėnesį ir daugiau, be vandens – savaitę ar daugiau, o be oro, gali gyventi tik kelias minutes. Gyvenimas prasideda įkvėpimu ir baigiasi iškvėpimu. Gyvenimas yra ilga įkvėpimų ir iškvėpimų grandinė. Per parą žmogus suvalgo apie 1,5 kg maisto išgeria du litrus vandens ir įkvepia 15 kg oro. Akivaizdu, bet mažai įtikėtina, kad svarbiausias maistas yra oras, tiksliau deguonis. Gal per mažai suvalgome deguonies, o fizinio maisto per daug? Turint mintyje, kad jogai, kaip jie patys sako, minta ore esančia prana, reikėtų tuo patikėti. Ar tikrai taip?
Žinojimas mažai tepadeda, jei juo nepasinaudojame praktiškai. Kaip padidinti sunaudojamo deguonies kiekį? Matyt, šią paslaptį žino jogai, nes jų pagrindinis užsiėmimas yra kvėpavimo valdymas – vadinamoji pranajama. Yra daugybė įvairių pranajamos pratimų, kuriuos naudoja skirtingos jogų mokyklos. Tačiau, jei atidžiai juos patyrinėsime, rasime, kad visi jogų naudojami kvėpavimo valdymo pratimai turi bendrą bruožą – jie retina kvėpavimą. Logiškai mąstydami turėsi sutikti su išvada, kad, jogai atlikdami kvėpavimą retinančius pratimus, deguonies gauna mažiau. Logiškai mąstydami toliau gausime paradoksalią išvadą: jogai retina kvėpavimą, mažai suvalgo, o yra sveiki ir gyvena ilgai. Linijinis mąstymas ir dvejetainė logika paradoksalių reiškinių nepaaiškina ir dažnai veda į akligatvį. Gamtoje linijinių procesų nėra, todėl Vydūnas logiką pavadino melo tarnaite.
Jogai šį paradoksą jogai paaiškino pasinaudodami jau minėta, pranos sąvoka, kuri ir išveda už linijinio mąstymo akligatvio. Atsirado paaiškinimas, kad jogai dėka pranajamos pratimų, geriau pasisavina ore esančią gyvybinę energiją, vadinamąją praną.
Dažnas reiškinys, kai kažką atlikdami ir gaudami gerus rezultatus, iki tam tikro laiko nesugebame to reiškinio tinkamai paaiškinti. Be abejo, paaiškinimą, mes visada sugalvojame, tačiau ne visada jis būna tinkamas ar teisingas, tačiau anksčiau ar vėliau surandamas ir tinkamesnis paaiškinimas.
Prancūzų mokslininkas A. Lavuazje XVIII a. bandymais parodė, kad oras yra nevienalytis, bet skirtingų dujų mišinys, kad kvėpavimas panašus į degimą – kvėpuojant naudojamas deguonis ir išskiriamas anglies dvideginis. Tai jis nustatė bandymu, kurio metu po vienu stiliniu gaubtu pavožė pelę, o po kitu – degančią žvakę. Po kurio laiko, nebaigusi degti, žvakė užgeso, o pelė nugaišo. Nuo Lavuazje laikų, buvome ir dažniausiai tebesame įsitikinę, kad anglies dvideginis yra šalutinė medžiaga, kurią reikia pašalinti. Šitoks kvėpavimo supratimas Vakarų kultūroje, padėjo įsigalėti nuomonei, kad giliai ir dažnai kvėpuoti yra sveika ir naudinga. Logika, kaip matome, nepriekaištinga, tačiau ar tokią loginę išvadą patvirtina gyvenimo praktiką? Ją lengva patikrinti – bent kelias minutes pakvėpuokime dažnai ir giliai. Pabandykime, jei tikime, kad gilus ir dažnas kvėpavimas gerina sveikatą. Tikėti nebereiks, – jūs jau žinosite. Bet ar išdrįsime patikėti, tuo, ką patys sužinojome? Gal vis tiktai autoritetai geriau žino?
Gyvenimo praktika to nerodo, bet priešingai. Nors praktiniai rezultatai yra priešingi teorijai, įsigalėję teiginiai, kuriuos skelbia mokslo autoritetai, neleidžia mums keisti savo nuomonės. Akivaizdu, bet neįtikėtina – dažnas reiškinys nepajudinamais įsitikinimas (stereotipais) gyvenančioje visuomenėje. Visa laimė, kad visais laikais yra žmonių išdrįstančių skelbti kitokius ir net visai priešingus teiginius.
Kaip dažnai žmonės nemato to, ko matyti jiems negeidžia jų įsitikinimai. Kaip sunkiai naujas, nors ir akivaizdžiai teisingas, pažiūras mes priimame, rodo ir ukrainiečių gydytojo K. Buteiko kvėpavimo metodo ilgas nepripažinimas. Tačiau ir pripažintas, jis taip ir liko ir lieka mažai ar net visai nežinomas. Dar būdamas studentu ir atlikdamas gydytojo praktiką, Buteiko pastebėjo, kad paraginus astmatiką giliau kvėpuoti, priepuolis pasunkėja, o nustojus giliai kvėpuoti, sumažėja ar net visai praeina. Šio fakto pagrindu Buteiko sukūrė kvėpavimo metodą pavadintą – valingas gilaus kvėpavimo likvidavimas, kurį, visai pagrįstai, galima pavadinti pranajamos pratimu. Galima tuo nepatikėti, žinant, kad pranajamos pratimuose dažnai kalbama apie gilų kvėpavimą. Galbūt taip ir yra, bet, ko gero, gilų kvėpavimą daugiau pabrėžia Vakarų kultūroje išaugę autoriai. Jau minėjau, kad jogai retina kvėpavimą – žymiai svarbiau ne kvėpavimo gylis, bet kvėpavimų skaičius per minutę.
Pamąstymui. Šuo per minutę kvėpuoja apie 40 kartų, žmogus 17 kartų, vėžlys 1-3 kartus. Šuo gyvena 20 metų, žmogus 80 metų, o vėžlys apie 300 metų.
Atrodytų ko čia dėta joga? Giliau pažvelgę, rasime, kad Buteiko metodas, kaip ir visi pranajamos pratimai retina kvėpavimą, nors pavadinime tai ir neatsispindi. Kaip parodė praktika, jo metodas gydo apie 150 įvairų ligų. Nepaisant to, kad išgijimai, naudojant Buteiko metodą, buvo patvirtinti oficialių komisijų, prireikė 30-ties metų atkaklių pastangų, kol 1985 metais tuometinė Sovietų Sąjungos Sveikatos ministerija oficialiai pripažino Buteiko metodiką. Šiuo metu Maskvoje veikia Buteiko vardo klinika, kurioje visos ligos gydomos be vaistų, bet vien tik kvėpavimo reguliavimu, panašiai kaip ir jogai visas ligas gydo pranajamos pratimais. Galbūt tas faktas, kad Buteiko metodu visos ligos gydomos be vaistų ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis taip sunkiai buvo pripažintas, o ir pripažinus taip mažai žinomas ir naudojamas? O ką tada veiks farmacijos pramonė? Gal pagrindinė vis daugėjančių vaistų ir ligų priežastis, yra vartotojiška visuomenė, pagrista nepaliaujamu ekonomikos augimu?
Taigi, vienas Buteiko metodo panašumas su pranajama yra tas, kad jis retina kvėpavimą, o antras – praktiškai gydo visas ligas ir be vaistų. Trečias šių metodų panašumas yra susijęs su valgiu, kuris mums labiausiai rūpi. K. Buteiko kvėpavimo metodiką įsisavinę žmonės suvalgo gerokai mažiau, kaip rašo Buteiko – dvigubai mažiau. Ir jogai, kaip žinome, valgo mažai.
Taip rodo gyvenimo praktika, tačiau aiškinimai, kodėl suretinus kvėpavimą suvalgoma mažiau, gali būti ir skirtingi, priklausomai nuo to, kuo mes tikime, ir nuo to, ką žinome apie kvėpavimą bei deguonies pasisavinimą.
Jogai teigia, kad specialiais kvėpavimo pratimais jie pagerina pranos įsisavinimą. K. Buteiko sako, kad organizmui labiau reikalingas anglies dvideginis, o ne deguonis, pasak jo, ore pakaktų ir mažiau deguonies. Todėl, pasak Buteiko, kvėpuojant reikia rūpintis ne deguonimi, bet anglies dvideginiu. Paradoksalu, reikia rūpintis, tuo ką, mūsų supratimu, reikia pašalinti. Kodėl? Jei prisiminsime oro sudėtį, suprasime. Ore deguonies yra daug – beveik 21%, o anglies dvideginio labai mažai, tik 0,03%. Anglies dvideginis, kuris pasak Buteiko, yra labai reikalingas, susidaro mūsų kūne oksidacijos metu. Iškvėpdami mes jį iškvepiame, o įkvėpdami naują oro porciją, jo beveik neįkvepiame – esame priklausomi nuo to anglies dvideginio, kuris pasigamina mūsų kūne.
Kam reikalingas anglies dvideginis? Buteiko jam skiria labai didelį vaidmenį, gal jis perdeda, o gal ir ne, sužinosime vėliau, nes tiesa gilėja kaip ir kasamas šulinys. Dabar jau aiškiai žinome, kad organizmui reikalingas ir deguonis, ir anglies dvideginis. Kam reikalingas deguonis, aišku – deguonis degina (oksidina), suvalgytą maistą. O kam reikalingas CO2?
Anglies dvideginis yra oksidacijos reakcijų katalizatorius, kitaip sakant, trūkstant anglies dvideginio oksidacijos reakcijos vyksta lėtai – nors maisto suvalgome daug, tačiau jis ne tik, kad tinkamai nesunaudojamas, bet dar ir užteršia mūsų kūną [(gr. katalysis – suardymas); cheminės reakcijos pagreitinimas katalizatoriais]. O jei katalizatoriaus CO2 pakanka, suvalgytas maistas tinkamai sudeginamas ir todėl maisto reikia žymiai mažiau, negu mes suvalgome, aišku, tik tada, jei kraujyje yra pakankamai CO2.
K. Buteiko į žmogaus sveikatos priklausomybę nuo kvėpavimo, deguonies net neįtraukė, – pagrindinis rodiklis jam yra anglies dvideginis – CO2 (žr. Buteiko sudarytą lentelę).
Lentelėje CO2 kiekis yra parodytas ir procentais, ir mm/gyv. st. Iš lentelės matyti, kad kuo daugiau žmogaus kraujyje yra ištirpusio CO2, tuo ilgiau žmogus gali išbūti nekvėpavęs ir tuo retesnis yra jo pulsas. O tai kaip tik ir patvirtina jau minėtą teiginį, kad Buteiko metodą galima prilyginti jogų pranajamos pratimams. Kaip žinome, jogai ilgai gali išbūti nekvėpavę, o tai reiškia, kad jų kraujyje yra daug ištirpusio CO2. Jogai tikriausiai turi ir daugiau paslapčių, tačiau ši yra lengvai įžvelgiama.
Pagal šią lentelę galime nusistatyti CO2 kiekį savo kraujyje ir tuo pačiu savo sveikatą. Tereikia įkvėpti oro ir lengvai iškvėpus sulaikyti kvėpavimą tiek, kiek galime išbūti nekvėpavę be didelių pastangų taip, kad po kvėpavimo sulaikymo neimtume kvėpuoti kaip garvežys, bet normaliai galėtume tęsti kvėpavimą. Pauzę matuojame sekundėmis. Tai kontrolinė pauzė, kuri yra mažesnė už maksimalią pauzę, kuri nustatoma sulaikant kvėpavimą kiek tik pajėgiame. Žinodami savo kontrolinės ar maksimalios pauzės trukmę sekundėmis, lentelėje galime rasti kraujyje ištirpusio CO2 kiekį procentais ir tuo pačiu apytikrę bendrą sveikatos būseną.
Anglies dvideginis ir kraujo rūgštingumas
Deguonies ore yra daug, dažniausiai pakanka jo ir kraujyje. Nors medikai dažnai kalba apie deguonies trukumą – hipoksiją [ (hipo + lot. oxygenium – deguonis); priešdėlis hipo reiškia ko nors sumažėjimą], tačiau reikėtų kalbėti apie hipokapniją [(hipo + gr. kapnos – dūmai); anglies dioksido sumažėjimas kraujyje], t.y. apie CO2 sumažėjimą kraujyje.
Anglies dioksidas CO2 yra laisvoji anglies rūgšties forma, kuri vandenyje, o kraujyje yra 90% vandens, virsta anglies rūgštimi H2CO3 :
CO2 + H2O ↔ H2CO3 (1)
Anglies rūgštis skyla į vandenilio jonus H+ ir į hidrokarbonatus HCO3- :
H2CO3 ↔ H+ + HCO3- (2)
Kraują rūgština ne pati anglies rūgštis, bent nuo jos atsiskyrę (disocijavę) vandenilio jonai, kurie yra gryni protonai – H+. Tai svarbu atsiminti, nes kraują rūgština, kaip matysime, bet kokia rūgštis. Ir tai yra labai svarbu suvokti, nes šis faktas labai išplečia kraujo parūgštinimo galimybes. Galima ir taip pasakyti: anglies dvideginio sumažėjimas, kaip matyti iš užrašytų cheminių reakcijų lygčių, sumažina kraujyje vandenilio jonų – H+ kiekį. Tačiau nuo vandenilio jonų – H+ priklauso kraujo pH t.y., jo rūgštingumas. Todėl sumažėjus CO2, sumažėja vandenilio jonų H+ ir atitinkamai padidėja kraujo šarmingumas.
Akivaizdu, kad anglies dioksidas – CO2 rūgština kraują. Tai reikia ypač pabrėžti ir gerai įsiminti, nes medicininėje literatūroje ir tarp sveikuolių įsigalėjo nuomonė, kad kraujas turi būti šarminis. Tik neaišku kuo ši nuomonė yra pagrįsta, nes medicininėjė literatūroje aiškaus ir pagrįsto atsakymo, kodėl kraujas turi būti šarminis, vargu ar rasime.
Ar galima tai pagrįsti? Deguonį iš plaučių į ląsteles perneša su deguonimi susijungęs hemoglobinas Hb. Toks hemoglobinas vadinamas oksihemoglobinu HbO2:
Hb + O2 ↔ HbO2 (3)
Anglies dioksidas reguliuoja (katalizuoja) hemoglobino sukibimą su deguonimi. Plaučiuose, kur CO2 yra nedaug deguonis stipriai sukimba su hemoglobinu, kuris jį kartu su kraujotaka neša į ląsteles, o audiniuose, kur deguonį reiškia atiduoti ląstelėms, anglies dvideginio yra daugiau (prisiminkime, kad CO2 gaminasi ląstelėse). Anglies dvideginis, vaizdžiai tariant, „atkabina“ deguonį nuo jį atnešusio hemoglobino ir atiduoda jį ląstelėms, kurios išskiria CO2, kuris jau keliauja į plaučius, kad būtų iškvėptas.
Dabar jau galime suprasti, kodėl kai žmogus giliai ir dažnai kvėpuoja, jam ima trukti deguonies (nors atrodytų priešingai), kurio trukumas pasireiškia galvos svaigimu bei pykinimu, nes pirmiausia deguonies ima trukti smegenims, o vėliau ir sąmonės netekimu. Galvos svaigimas ir pykinimas yra pirmieji deguonies trukumo požymiai. Toks yra kvėpavimo paradoksas. Kvėpuodami įkvepiame gyvybiškai būtiną deguonį, tačiau kuo dažniau ir giliau kvėpuojame, tuo labiau jo trūksta. Netikite, pabandykite bent minutę giliai ir tankiai kvėpuoti, bent 20-30 kartų. Ims svaigti galva arba net apalpsite. Raginti giliai kvėpuoti, tai tas pats kas raginti kuo daugiau valgyti.
1871 metais kubiečių gydytojas De Koste atrado hiperventiliacijos (gilaus kvėpavimo) sindromą. Jo atradimą išvystė ir eksperimentais įrodė po 40 metų Olandų gydytojas Hendersonas. Jis ėmė arklį, uždėdavo ant jo snukio kaukę ir prievarta už jį kvėpavo kvėpavimo dumplėmis, ir po 50-60 minučių arklys krisdavo negyvas nuo gilaus kvėpavimo. XX a. pradžioje du anglų fiziologai parodė, kad kvėpavimo centrą reguliuoja anglies dvideginis, bet ne deguonis. Organizmas 10 kartų jautriau reaguoja į anglies dvideginio, negu į deguonies trukumą. Nors deguonis yra svarbiausia medžiaga maisto apykaitoje, tačiau jis nieko nereguliuoja. Anglies dvideginis kaip katalizatorius reguliuoja kraujagyslių ir bronchų tonusą, medžiagų apykaitą, hormonų išsiskyrimą, elektrolitinę kraujo sudėtį, kraujo pH bei visų fermentų aktyvumą.
Kai kvėpuojame lėtai ir negiliai, anglies dioksido kraujyje būna pakankamai ir tuo pačiu hemoglobinas ląstelėms atiduoda daugiau deguonies. Dabar galime suprasti, kodėl retindami kvėpavimą jogai ne tik ilgiau gyvena, bet ir apseina su mažiau maisto. Lėtindami kvėpavimą jie sulaiko kraujyje CO2 ir tokiu būdu jų ląstelės gauna daugiau deguonies. Kai ląstelėms deguonies pakanka, tai ir užtenka nedidelio maisto kiekio, kuris yra pilnai sudeginamas (oksiduojamas) ir sunaudojamas kūno reikmėms. Žmogų maitina ne tai, ką jis suvalgo, bet tai, ką jis įsisavina. Žmogų maitina ne tas deguonis, kurį jis įkvepia, bet tas, kurį jis įsisavina.
Ar pastebėjote, kad knygose apie sveiką gyvenseną, kaip taisyklė, kalbama ir apie kvėpavimą, o kai kuriose knygose rašoma tik apie kvėpavimą. Ir ne tik skirtingų jogos mokyklų, bet šiuolaikinių autorių sukurti sveikatą gerinantys kvėpavimo metodai turi tą patį, jau minėtą panašumą – visi jie lėtina kvėpavimą. Tačiau visi kvėpavimo metodų kūrėjai ir tie, kurie rašo apie vienokį arba kitokį jogų kvėpavimo metodą, tarsi sektantai, giria ir siūlo savąjį metodą, kaip patį geriausią. Matyt, jie nepastebi ar nenori pastebėti to, kas vienija visus kvėpavimo metodus. Nesiūlau jokio kvėpavimo metodo, tačiau kalbu tik apie esmę, kurią žinodami patys galėsime pasirinkti sau tinkamiausią metodą arba, pritaikant jį sau, keisti ar net susikurti savąją individualią kvėpavimo metodiką.
Kodėl kvėpuoti reikia lėtai ir negilai, mano nuomone, geriausiai paaiškina Verigo – Boro efektas, kurį daugiau kaip prieš šimtą metų nepriklausomai vienas nuo kito atrado du fiziologai: rusų mokslininkas B. F. Verigo 1898 metais ir danas K. Boras (garsaus fiziko, kvantinės teorijos kūrėjo N. Boro tėvas), 1904 metais. Kartais jis vadinamas Boro efektu, kuris sako, kad hemoglobino sugebėjimas surišti ir atlaisvinti deguonį priklauso nuo kraujyje esančio anglies dioksido parcialinio (dalinio) slėgio. Kuo didesnis CO2 slėgis, tuo daugiau yra anglies dvideginio kraujyje, tuo daugiau kraujyje yra vandenilio jonų H+, tuo kraujas yra rūgštesnis ir tuo daugiau deguonies gauna ląstelės – tokia ilga seka, aiškinanti CO2 vaidmenį kvėpavime. Žinodami šią seką galime pasirinkti kurią sekos grandį – CO2 ar H+ individualiai mums yra patogiau ar lengviau reguliuoti.
Pastebėjęs, kad gilus kvėpavimas išplauna iš kraujo anglies dvideginį, K. Buteiko sukūrė minėtą kvėpavimo metodą, kuris kraujyje sulaiko anglies dvideginį,. Stebėdamas daugybę pasveikusių ligonių, kurie kvėpavo šiuo metodu, jo autorius priėjo išvados, kad šis metodas paliečia kažkokias labai svarbias organizmo funkcijas. Buteiko pastebėjo, kad daugelis ligų, tarp jų ir bronchinė astma, priklauso nuo kraujo rūgštingumo-šarmingumo balanso pažeidimo, o negiliai kvėpuojant kraujo pH galima pastumti į rūgštumo pusę. Kaip matome, organizmui ne tiek svarbus yra anglies dvideginis, kiek, jo įtaka kraujo pH. O nuo kraujo pH, priklauso deguonies atidavimas ląstelės. Tai labai svarbi išvada, leidžianti suprasti, kad kraujo pH galima keisti ne tik keičiant kvėpavimą ir didinant CO2 kiekį, bet ir kitais metodais. Svarbu suvokti, kad tą patį rezultatą galima gauti skirtingais metodais.
Įdomu, kad K. Buteiko ir jo pasekėjai to nepastebi ar nenori pastebėti ir todėl, kaip ir kiti kvėpavimo metodų kūrėjai, tampa tarsi sektantai, – siūlo ir „garbina“ tik savąjį kvėpavimo metodą. Tačiau žvelgiant plačiau, ką ir pamatė N. Druzjakas, kraujo pH keitimui galima naudoti įvairius metodus ir individualiai juos taikant, pasirinkti sau tinkamiausią.
Kam reikalingi vandenilio jonai?
Labai svarbu suprasti vandenilio jonų reikšmę. Tuo tikslu šiek tiek pasikartosime. Anglies dvideginis jungdamasis su kraujyje esančiu vandeniu, sudaro anglies rūgštį, kuri skyla į vandenilio ir hidrokarbonato jonus:
CO2 + H2O ↔ H2CO3 ↔ H+ + HCO3-.
Didėjant kraujyje ištirpusio anglies dvideginio, didėja ir vandenilio jonų kiekis, o kraujas darosi rūgštesnis, nes pažemėja pH. Mažėjant kraujyje vandenilio jonų, didėja kraujo pH, o deguonis stipriau sukimba su hemoglobinu, todėl ląstelės patiria deguonies trūkumą – hipoksiją.
Anksčiau užrašytoji reakcija: Hb + O2 ↔ HbO2 išreiškia tik deguonies ryšį su hemoglobinu, tačiau ji neduoda pilno vaizdo, nes joje nėra H+. Norint suprasti vandenilio jonų H+ įtaką deguonies sukibimui su hemoglobinu, šią reakciją reikia taip užrašyti:
H+Hb + O2 ↔ HbO2 + H+,
kur H+Hb – hemoglobinas su prisijungusiu protonu H+. Iš šios lygties seka, kad hemoglobino prisisotinimas deguonimi priklauso nuo vandenilio jonų H+ kiekio. Prisiminkime, kad vandenilio jonų, kurie yra gryni protonai, kiekis priklauso nuo kraujyje ištirpusio CO2. Hemoglobinas sujungia ir deguonį O2, ir vandenilio jonus H+, tačiau tarp šių dviejų jungčių yra atvirkščia priklausomybė. Jei dalinis (parcialinis) deguonies slėgis yra didelis, kaip ir būna plaučiuose, tai hemoglobinas sukimba su deguonimi ir išlaisvina H+ jonus. O kai deguonies dalinis slėgis yra mažas (kaip ir būna audiniuose), su hemoglobinu susijungia H+ jonai, o deguonis atsilaisvina ir atiduodamas ląstelėms.
Vandenilio jonų matavimas
Kad vandenilio jonai yra labai svarbūs biologinėse reakcijose, pirmasis parodė danų chemikas Siorensas dar 1909 metais. Jis ir pasiūlė vandenilio kiekio matavimą bei jo užrašymą: pH+, kuris vėliau buvo pakeistas į pH, kuris rodo tikrąją disocijuotų (atsikyrusių) vandenilio jonų H+ kiekį. PH reiškia vandenilio galia (lot. pondus Hydrogenii – vandenilio svoris arba potentia Hydrogenii – vandenilio galia) . Vandenilio jonų koncentracija arba tikrasis rūgštingumas matuojamas logaritmine skale, pH vienetais nuo 0 iki 14. Didžiausias rūgštingumas yra kai pH lygus – 0. Rūgštingumas palaipsniui mažėja didėjant skaičiams nuo nulio iki septynių. Kai pH lygus septyniems – tirpalas neutralus, jame vandenilio jonų H+ ir hidroksilio grupės OH- yra po lygiai. Nuo hidroksilio grupės OH kiekio (koncentracijos) priklauso tirpalo šarmingumas – kuo jis didesnis, tuo tirpalas šarmingesnis. Kylant skale aukštyn, nuo septynių iki keturiolikos, tirpalo šarmingumas didėja, ir didžiausias šarmingumas yra kai pH lygus 14-ka.
Reikia atsiminti, kad pH skalė yra logaritminė, sudaryta dešimtainiu logaritmu pagrindu. Todėl kai pH padidėja ar sumažėja vienu vienetu, pvz., nuo septynių iki šešių, tai rūgštingumas padidėja ne du kartus, bet dešimt kartų, jei per du vienetus, tai rūgštingumas ar šarmingumas padidėja 100 kartų ir t.t.
Koks tinkamiausias kraujo pH?
Reikia manyti, kad organizmas normaliai gyvuoja tiktai prie tinkamiausio kraujo pH arba tiesiog kraujo reakcijos. Atrodo, kad čia viskas aišku, nes medicinoje tvirtai įsigalėjo rūgščių-šarmų pusiausvyros sąvoka iš kurios seka logiška išvada, kad kraujas turėtų būti neutralus, t.y. nei rūgštus, nei šarminis. Jo pH turėtų būti 7,0. Tačiau tikrumoje daugumos žmonių kraujas yra šarminis: arterinio kraujo pH lygus 7,4, o veninio – 7,35. Sakoma, kad tokia yra norma. Tačiau klausimas: kas ir kaip nustato normas? Ar priimta ir pripažinta norma iš tikrųjų yra tinkamiausia?
Medicininėje literatūroje vargu ar įmanoma rasti aiškų atsakymą, kokia kraujo reakcija yra tinkamiausia. Jei laikysime, kad tinkamiausias kraujo pH yra 7,4, tada kyla klausimas kodėl esant tinkamiausiai kraujo reakcijai mes nuolat sergame daugybe ligų, kurių didžioji dalis yra chroninės ir neišgydomos? Gal tai iš tiesų sunkus ir neišspręstas klausimas, o gal toks kraujo pH yra palankus gydytojams, kai dalį savo gyvenimo žmogus turi sirgti, būti gydomas, bet neišgydomas? Gal palankus ir mūsų nuolat augančiai ekonomikai, kai viskas turi augti, didėti, įskaitant ir ligas, vaistus, bei gydymo, bet ne išgydymo metodus?
Kad mažiau šamingas kraujas yra palankesnis mūsų sveikatai, matyti iš šio grafiko, kuriame pavaizduota deguonies atidavimo (disociacijos) priklausomybė nuo kraujo pH.
Tyrimai rodo, kad nepriklausomai nuo to ar valgome riebų maistą ar ne, cholesterolio kiekis kraujyje sumažėja sulėtinus kvėpavimą ir tuo pačiu padidinus CO2 kiekį kraujyje. Taipogi nustatyta, sumažėjus CO2 kiekiui 0,1%, cholesterolio kraujyje padaugėja 10 mg. Jei kvėpuojama giliai ir dažnai, nepadės jokie cholesterolį mažinantys vaistai – jis vėl pakils.
Kam reikalingi vandenilio jonai?
Apie laisvųjų radikalų neigiamą poveikį sveikatai rašoma labai daug.
Laisvieji radikalai – tai dalelės su nesuporuotais elektronais. Todėl radikalų sudėtyje visada yra atomas su neišbaigta elektronų orbita. Dėl tos priežasties laisvųjų radikalų reakcinė galia yra didelė – jie labai lengvai reaguoja su kitomis medžiagomis.
Peroksidinė teorija įvardija tris radikalų rūšis: hidroksidas – HO, perhidroksidas – HO2 ir superoksidas – O2- . Pirmieji du radikalai yra mažai pavojingi.
Hidroksidas – tai pakankamai stabili atomų grupė, tačiau reaguojanti. Dvi hidroksido molekulės gali reaguoti tarpusavyje, kaip dažniausiai ir būna gyvame organizme. To pasėkoje susidaro vandenilio peroksido molekulė – H2O2.
Apie peroksido naudą yra daug prirašyta. Pavyzdžiui, Neumyvakinas siūlo peroksidą vartoti per burną pradedant nuo vieno lašo tris kartus per dieną ir didinant iki 30-ies lašų. Tačiau toks metodas yra bevertis. Tiktai peroksido leidimas į veną gali kažkiek pagelbėti ir tai tik po ilgo laiko. Taip sako Druzjakas.
Perhidroksidas taipogi yra tarpinių reakcijų produktas, ir organizme jis egzistuoja tik sekundės dalis, o po to jis suyra pagal schemą:
2HO2 = H2O2 + O2
Matome, kad perhidroksidas taipogi mažai pavojingas organizmui kaip ir hidroksidas.
Pavojingas yra superoksidas: O2- . Į kūną jis patenka su įkvepiamu oru, bet gali susidaryti ir organizme.
Kovai su superoksidais organizme yra antioksidacinė sistema, kuri gamina superoksidazės fermentą. Šitas fermentas katalizuoja (skatina) vienintelę reakciją - superoksidų tarpusavio sąveiką:
O2- + O2- + 2H+ = H2O2 + O2
Gauname tas pačias medžiagas kaip ir skylant perhidroksidui (HO2). Tokia reakcija vadinama dismutacija, t.y. ji stabdo tokios formos deguonies mutacines savybes. Tokia reakcija gali vykti ir savaime, be fermento, bet su fermentu vyksta žymiai greičiau.
Kažkodėl organizmas menkai tesugeba kovoti su superoksidais, nors organizme yra numatyta apsauga nuo jo. Kas kliudo organizmui neutralizuoti superoksidus? Jei atidžiau pažiūrėsime į ką tik minėtą superoksido dismutacijos reakciją:
O2- + O2- + 2H+ = H2O2 + O2
matysime, kad toje reakcijoje dalyvauja vandenilio jonai H+.
Išeina, kad antioksidacinės gynybos mechanizmas yra vandenilio jonai. Todėl, kai kraujas yra šarminis, kūno antioksidacinė sistema negali sėkmingai veikti ir todėl tenka naudotis maiste esančiais biologiniais antioksidantais. Bet ne visuose maisto produktuose yra antioksidantų, o jei yra, tai nedaug.
O mums reikalinga efektyvi gynyba prieš oksidantus. O tokią galima sukurti. Tereikia apsirūpinti, kad kraujyje būtų pakankamas kiekis vandenilio jonų H+. O visos organinės rūgštys, taipogi ir citrinos rūgštis, yra vandenilio jonų H+ tiekėjos.
Aišku, kad tai ne vienintelė vandenilio jonų paskirtis.
I.Neumyvakinas apie kvėpavimą
Anglies dvideginis gyvybiniuose organizmo procesuose vaidina netgi didesnį vaidmenį kaip deguonis.
Deguonies ir anglies dvideginio santykis ląstelių lygyje turi būti 4-4,5 // 6-6,5%. Jei deguonies padaugėja vystosi liga.
Streso įveikimui kvėpavimą reikia suretinti, taip, kad iškvėpimas būtų ilgesnis. Taip žmogus gauna daugiau deguonies ir jo sąmonė praskaidrėja. Taip buvo išgelbėta kosmonautų Rukavišnikovo ir Ivanovo gyvybės.
Iš pradžių kosminiuose laivuose esančiame ore buvo 40% O2. Dėl to žuvo keletas kosmonautų ir SSSR ir JAV.
Lentelė. Bendras O2 kiekis plaučiuose ir CO2 audiniuose turi būti 21%. Pagrindiniai gyvybės elementai yra O2 ir CO2.
Azotas. Organizmui azotą įsisavinti padeda mikroorganizmai, esantys trachėjose ir bronchuose bei storajame žarnyne, panašiai kaip augalai dirvoje azotą įsisavina bakterijų pagalba.
Ozono terapija iš tikrųjų yra deguonies terapija.
Deguonis labiausiai paplitęs elementas žemėje. Ore jo yra 21%, vandenyje – 89%, o žmogaus kūne – 65%.
Giliai kvėpuojant kraujyje deguonies atsiranda daugiau negu reikia ir jis iš kraujo išstumia anglies dvideginį. Anglies dvideginio sumažėjimas yra visų susirgimų pradžia.
CO2 stimuliuoja kvėpavimą, išplečia kraujagysles, palaiko būtiną kraujo parūgštinimą, įtakoja dujų apykaitos intensyvumą, padidina rezervines organizmo ir imuniteto galimybes.
Pagal Verigo-Boro dėsnį sumažėjus anglies dvideginio hemoglobinas stipriau sukimba su O2 ir trukdo atiduoti deguonį ląstelėms. Be to, kai trūksta CO2 susiaurėja kapiliarai.
CO2 organizme gaminasi dideliais kiekiais nuo 0,4 iki 4 litrų per minutę, apie 0,5 m3 per parą. Kuo labiau žmogus fiziškai aktyvus, tuo daugiau jo pasigamina. Ilgalaikio streso metu jo gaminasi mažiau.
Paslaptis tokia: norint, kad ląstelės būtų pakankamai aprūpintos deguonimi, kvėpuoti reikia rečiau ir negiliai, o iškvėpimą pailginti. Toks kvėpavimas užtikrina pakankamą kiekį CO2 kraujyje.
Dar reikia atsiminti, kad kuo daugiau deguonies patenka į kraują, tuo blogiau, nes padaugėja laisvųjų radikalų. Plaučiuose turėtų būti tiek deguonies, kiek jo yra 3000 metrų virš jūros lygio – 13 – 14%.
Nedidelis O2 trukumas gerina sveikatą ir stabdo senėjimo procesus. Plg. jogai, kvėpuoja retai – 1-2 kartus per minutę.
Retinant kvėpavimą ir jo gylį normalizuojasi CO2 kiekis kraujyje, ląstelės gauna daugiau deguonies ir geriau oksiduojasi maistas, sumažėja suvalgomo maisto kiekis.
Tikrasis kvėpavimas – tai deguonies pasisavinimo procesas, kitaip sakant, maisto oksidinimas, kurio pasėkoje susidaro: anglies dioksidas, vanduo ir gliukozė kaip energetinė medžiaga, be kurios negali gyvuoti nei viena ląstelė. Mažai kas žino, kad oksiduojant organines medžiagas (maistą), katalizatorius yra anglies dvideginis, kuris atveria deguoniui kelią į ląsteles. Būtent CO2 reguliuoja visus svarbius organizmo procesus. Anglies dvideginio kiekis kraujyje turėtų būti matuojamas, tačiau pakol kas tai daro tik reanimatoriai.
Vystantis bet kokiai ligai, o ypač kvėpavimo sistemos, ligonio kvėpavimas dažnėja ir gilėja. Jei šalia yra žmogus ir jūs girdite jo dažną kvėpavimą, reiškia, jis didelis ligonis.
Jei sveiką žmogų priversite giliai ir dažnai kvėpuoti vieną minutę, tai geriausiu atveju jam patamsės akyse ir svaigs galva, o gali net sąmonės netekti. Štai kodėl reikia būti atsargiam su papildomu deguonimi (deguonies kauke). Kai sergančiam astma siūloma kvėpuoti deguonimi, tai tiktai pablogina jo padėtį.
CO2 veikia raminančiai, migdančiai ir netgi narkotizuojančiai. Jo sumažėjimas kraujyje pirmiausia sutrikdo nervų sistemos darbą, sujaudinamos nervų ląstelės, o tai didina nervingumą, nemigą, epilepsijos riziką, silpnina atmintį.
Vienintelis organas, kurio veiklą galima valdyti valios pastangomis, yra plaučiai.
Deguonies gali būti organizme daug, tačiau be CO2, jis negali patekti į ląsteles.
Jaunystėje fiziologinė kvėpavimo norma ramybės būsenoje yra 2-4 l/min. tačiau senstant kvėpavimo aktyvumas didėja, o 50 -60 metų amžiaus dauguma žmonių jau kvėpuoja 8 -12 l/min, o tai 3-4 kartus daugiau negu norma.
Kalbant įkvėpimo ir iškvėpimo santykis yra 1: 4 -5 -6 ir daugiau, o dainuojant dar didesnis.
Kaip kvėpuoti? Lėtai, negiliai įkvėpti pradedant nuo 1-2 sek, pauzė 1-2 sek, lėtas negilus iškvėpimas 3-4 sek, kuris visada turi būti ilgesnis už įkvėpimą, ir vėl pauzė 1-2 sek. Tokiu ritmu kvėpuojant, reikia pasiekti, kad per minutę būtų ne daugiau 6-8 ciklų, o geriau, dar mažiau. Po to palaipsniui didinti laiką, bet ne įkvėpimo gylį, o pauzės turi būti dvigubai trumpesnės. Kvėpavimas turi būti paviršutiniškas ir retas, o įkvėpimo ir iškvėpimo santykis turi būti 1: 2 arba 1: 3, arba 1: 4. Jogai kvėpuoja 1-2 kartus per minutę.
Reikia išmokti sulaikyti kvėpavimą po negilaus iškvėpimo arba po įkvėpimo (kaip kam geriau) 30-čiai, 40, 50, 60-čiai sekundžių. Per parą bendroje sumoje išbūti nekvėpavus ne mažiau 30 minučių, dar geriau, vieną valandą.
Taisyklė: Po ilgesnio kvėpavimo sulaikymo, reikia iškvėpti tai, kas liko plaučiuose. Tada po kvėpavimo sulaikymo nereiks kvėpuoti kaip garvežiui, o iš karto daryti eilinį kvėpavimo sulaikymą. (Čia Neumyvakinas nurodo gerą taisyklę, bet neteisingai ją paaiškina – atseit, plaučiuose dar liko oro. Ją paaiškina Druzjakas, pastebėjęs, kad narai būdami po vandeniu išleidžia orą. Atrodo priešingai – norint ilgiau išbūti po vandeniu, oro nereikėtų išleisti, bet jie išleidžia. Reiškia per didelis CO2 kiekis taipogi negerai, ir jį reikia išleisti. Taip ir ilgiau nekvėpavus, prieš įkvėpimą reikia išleisti CO2, kuris gaminasi, nors tu ir nekvėpuoji.)
Tyrimai rodo, kad padidinus CO2 kiekį kvėpuojamame ore nuo 0,03% iki 1-2% , kvėpavimo centras yra sujaudinamas ir žmogus ima kvėpuoti giliau ir dažniau (ventiliuoti). O padidinus O2 kiekį nuo 21% iki 40% ir daugiau organizmas praktiškai nereaguoja, išskyrus jaučiamą sausumą burnoje, kuris jaučiamas kai kvėpuojame sausu oru. Tai dar kartą rodo, kad organizmas yra jautresnis CO2 negu O2.
Pratimas. Kvėpavimas savuoju anglies dvideginiu arba kvėpavimas į celofaninį maišelį.. Tai ne kokios nors ligos gydymas, bet gamtos sukonstruoto biologinių procesų mechanizmo atstatymas organizme. Kvėpavimas į maišelį, tai kvėpavimas savuoju CO2, panašiai kaip ir urinoterapijoje. Taip kvėpuojant sugrąžinama rūgštis. Kvėpuoti ryte ir vakare po 1-2 minutes, ir užėjus blogumui ar priepuoliui. Kvėpavimas anglies dvideginiu skirtas tiems, kurie nori gyventi be problemų su sveikata.
Deguonis į kraują patenka kvėpuojant, o anglies dvideginis susidaro ląstelėse oksiduojant angliavandenius. Arteriniame kraujyje CO2 turi būti 6,5%, sumažėjimas iki 4% praktiškai yra visų ligų priežastis, o mažiau 3% - ištinka mirtis.
Jei pastebėjote, vaikai mėgsta miegoti ant pilvo, o tai neleidžia giliai kvėpuoti. Paukščiai miegodami galvas pakiša po sparnu.
Lipimas laiptais. Prie pirmo laiptelio truputį įkvėpkite (arba iškvėpkite) ir greitai lipkite nekvėpuodami tol, kol galėsite. Sustokite, iškvėpkite iki galo (svarbu!), nuraminkite kvėpavimą. Ir vėl taip lipkite. Po 1-2 mėnesių, jūs vienu ypu užlipsite per 3-5 aukštus ar daugiau. Svarbiausia laipsninė, bet pastovi treniruotė.
Ko trūksta astmatikui, kai jį ištinka priepuolis ir jis ima dūsti? Trūksta anglies dvideginio. Deguonies yra pakankamai, bet jis negali jo pasisavinti, jei trūksta anglies dvideginio.
paruošė A.Žarskus