Kaip auklėti savo vaikus

  

      Šeila Kipli, amerikietė psichologė užaugino penkis savo vaikus. Parašė knygą, kaip reikia auklėti vaikus. ta nuostabi knyga yra ,,Kūdikio žindymas, kaip maitinimas krūtimi formuoja šeimą". Labai džiaugiuosi, kad toji knyga pakliuvo man į rankas, 1000 kart ačiū tam žmogui, kuris atnešė man tą knygą- lobį , kai gimė mano vaikas. Dabar jau jis paauglys. Tos knygos metodika tikrai pasiteisino.

     Padaryti ne vieni longitudiniai tyrimai, kaip jaučiasi ir save realizuoja vaikai, kai jie būna su mama iki trijų metų (ji niekam nepalieka savo vaiko, nebent tėčiui, na ar blogiausiu atveju seneliams, nes tai tas pats kraujas), ir tie vaikai, kurie eina anksti į darželį, kas su jais nutinka poto. kokios jų savirealizacijos, pasitikėjimo savimi galimybės. Viena mama sportininkė netgi su septynių mėnesių mažyliu irklavo baidarę - taip dalyvavo lenktynėse. Į vaikų darželį mama tik nusiveda vaiką pabendrauti su kitais vaikais, bet ji visuomet būna šalia, kad vaikas visuomet jaustų saugumo jausmą, kad iškart atbėgtų pas mamą, jei jam jos prireiktų.

  Longitudinių tyrimų dėka buvo sužinota, kad tie vaikai, kurie buvo iki trijų metų su mama, išaugo savimi pasitikintys, turintys aukštą savivertės jausmą, ir daug ko siekė ir pasiekė gyvenime. Tie vaikai, kurie buvo nuo anksti leidžiami į darželį, išaugo savimi nepasitikintys, dažni atvejai buvo nerimo jausmas, baimės jausmas, žema savivertė, tokie vaikai net užaugę negalėjo normaliai savimi pasirūpinti. Taigi, mamoms visoms reikia žinoti, kad jei norite, kad jums nereikėtų duoti vaikui toliau jo tolimesniame gyvenime piniginės paramos, ar kitos paramos, reikia save visą atiduoti iki trijų metų auginant vaiką būnant visuomet kartu su juo.  Visuomet po gimimo vaiko nešiotis lopšį su kūdikiu reikia ir tai tikrai galima, tai nesunku, to išmokstama. Kūdikiui labai svarbu atmerkus akis visuomet pamatyti mamą. Jis jaučiasi nesaugiai, kai atsibunda vienas, ir dar nemažai laiko praeina, kol reikia jį nuraminti po verksmo. Labai svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad kūdikis neverktų. Tai jau pirmas punktas – taip suspėti, kad atmerkus jam akis jis išvystų savo mamą – jam ji saugumo pasaulis. Kūdikiui reikalingas dėmesys. Tai irgi jam reikia duoti. Žindant krūtimi nepatartina kalbėti telefonu ar net su kitais žmonėmis, nes kūdikis tai jaučia ir nerimauja. Tegul tas laikas būna skirtas kūdikiui. Augant vaikas taip pat nori  atkreipti į save dėmesį, nereikia jo šykštėti to dėmesio, reikia tai jam duoti. To išmokstama. Visi kiti darbai, namų ruošos darbai, turi būti numeris antras, o pirmas turi būti vaikas. Tegul jis žino ir jaučia, kad yra svarbus. Kai vaikas ramus, ramuma aplinkoje taip pat. Jei neskirsite dėmesio kūdikiui, dar leisite jam verkti, jūs patys nepastebėsite, kad vis viena jam atidavinėjate energiją, šokinėjate aplink jį. Tik verksmas jūsų teigiamai tikrai nenuteikia, o ir vaikas dar ilgainiui lieka suirzęs.

  Dar saugumui būtina sąlyga - miegoti iki trijų metų su vaiku. Tai tikrai nieko nekainuoja. Tai malonus motinystės ir tėvystės jausmas, kai vaikas atbunda ryte, ir pabunda šalia tėvų. Jei tėtis gali nejausti vaiko, tegul vaikas miega šalia mamos iš kitos pusės. Yra toje knygoje visas puslapis tėčiams, viskas išaiškinta, kodėl tai reikalinga vaiko tvirtumui, jo gyvenimo gerbūviui formuoti.Iki trijų metų mama ir vaikas kaip vienas asmuo. Nuo trijų metų vaikas įgyja jau šiek tiek savarankiškumo ir po truputį bando atsisikirti nuo mamos, tada jį reiktų pratinti atskirai miegoti nuo tėvų. (Kai kurių vaikų vystymosi raida gali užsitęsti, todėl su jais gali tekti būti net iki šešerių metų, bet vėliau jokių pakitimų sutrikimų nebūna, tiesiog nereikia nerimauti, jei vaikui būtinas toks auklėjimas). Nuo dvylikos metų vaikas jau nori pats atsiskirti nuo mamos, dar daugiau būti savarankišku.

   Visi garsūs talentai buvo žindyti krūtimi iki septynių mėnesių. Kad pienas gamintųsi, mama turi nešioti vaiką, būsti su juo, miegoti su juo. Taip pastoviai palaikomas ryšys.

  Iki trijų metų vaikas negali suprasti priežasties - pasekmės dėsnio. Jam jokiu būdu negalima sakyti ,,ne ". Jei jis girdi šį žodį ir draudimus, jis ateity turės programą nesiekti nieko gyvenime, ne galvos kad negalima. Nuo trijų metų, jau po truputėlį galima aiškinti, gerbiant savo vaiką, trumpais sakiniais, kodėl ten to nereikia daryti, akcentuojant į tai ką geriau vertėtų padaryti vietoj to.

  Paprastas pavyzdys: japonas uždėjo vazą ant spintos aukštai nematomoje vaikui vietoje- ir jau problema išspręsta. O jei vaza žemai, pasiekiamoje vietoje, vaikas nori su ja žaisti. reikia suslėpti tuos daiktus, kurių negalima duoti vaikui. nes jei jis jų prašys ir negaus - vėl bus programa gyvenimui į ateitį - žmogus prašydamas kažko , jau turės tą neigiamą programą - jis tiesiog pats atstums tai, ko jam norėtųsi gauti.

      Dar yra paplitęs auklėjimas iš sovietinių laikų. Neva nereikia vaiko lepinti, nereikia nešioti. Vaikas, nešiojamas iki tol kol negali pats vaikščioti ir netgi nešiojamas, kai jau pats vaikšto jaučia begalinę meilę iš tėvų, taip stiprinamas jo savivertės, savimi pasitikėjimo jausmas.  Meilės niekada nebūna per daug. Rezultatai po to ateityje būna ypač teigiami, jei jis gauna tai ankstyvojoje vaikystėje. Džiaugiuosi, kad apie tai, jog mama turi būti su vaiku, apie saugumo jausmo suteikimą visam vaiko gyvenimui jau mokoma mūsų universitetuose. Tai labai svarbu vaiko vystymuisi. Kuo daugiau jį nešiojant myluojant vystosi  jo jausminė sfera. Jam tai gyvybiškai svarbu.

  Kodėl nesusitvarkoma su paaugliais. Ogi reikia juos palikti ramybėje, kaip ir visus vaikus. Jokių žeminimų nuo pat gimimo vaikui neturi būti. Vaikas turi būti auklėjamas kaip karalaitis. Jis vienintelis ir nepakartojamas. va taip moka auklėti vaikus žydai. Vaiką reikia skatinti - pagirti, kad jis tai ką mėgsta darytų. Ypatingai sunku gyventi vaikams, kurių dominuoja smegenų dešinys pusrutulis. Tai daugiau meninės prigimties žmonės. Jie negali tvarkytis savo kambario. Jiems patogiau , kad ten būrų jų tvarkinga betvarkė. Reikia jiems leisti gyventi kaip jie nori. (Tokiems žmonėms, kurių labiau išsivystęs dešinysis pusrutulis smegenų šiaip gyvenime daug lengviau gyventi, bet tie visokie draudimai, bukina jų kūrybiškumą, smugdo jų jautrią sielą). Geriausiai išsireiškė Psichiatras , psichoterapeutas Litvakas: palikite savo vaikus ramybėje ir leiskite jiems patiems augti. Va kur paprasčiausia metodika kaip auklėti vaikus. Vaikas turi žinoti, jam reikia tai sakyti, kad jei net jis elgsis blogai, kad jis yra besąlygiškai mylimas. Tai jam suteikia saugumo jausmą. Ypatingai prieš paauglius negalima kelti balso. Jiems irgi reikalingas patvirtinimas, kad jie yra besąlygiškai mylimi, kad jie vieninteliai ir nepakartojami.

     Augindami saugiai besijaučiančius vaikus, užauginsime naujas savarankiškų, brandžių žmonių kartas. Tie žmonės ne tik galės pasirūpinti savimi, jie galės pasirūpinti ne tik valstybe, bet ir visu pasauliu.

Su meile, pagarbiai – Virginija Luko


Dar noriu pridėti vieną mintį iš Šeilos Kipli knygos. Ji sulygino čiulptuko (soskės) naudojimą Taip : ,,čiulptukas - tuščiukas". Čiulpdamas savo čiulptuką vaikas negali stebėti aplinkos . Jis netobulėja, kas yra jam gyvybiškai svarbu tokiame raidos tarpsnyje. Tėveliai jaučiasi ramiai, kad vaikas ramus. Deja...geriau būtų nuraminti vaiką žodžiu, ar nukreipti jo dėmesį į kitus objektus - reiškinius. Pasaulyje tiek įdomių dalykų vyksta. Vaikas domisi viskuo, jis renka informaciją ir labai greitai tobulėja. Ar įsivaizduojate kiek gali sukaupti vaikas informacijos, kai jis taip greitai išmoksta vaikščioti, kalbėti ir t.t. ... Tuščiukas stipriai atima iš vaiko tą itin reikalingą jam tobulėjimą. Tai atsilieps ateityje.