KOdėl būna aukštas kraujo spaudimas ir kaip geriau maitintis

   Ar  Tikrai turi būti mūsų gyvenime įtampa, stresas? Pasak psichologų, (kognityvinės psichologijos šalininkų), tie žmonės, kurie įsitikinę, kad stresas, įtampa yra būtini gyvenime, turi neigiamų nuostatų artimųjų atžvilgiu, juos supančio pasaulio atžvilgiu. Netgi visas situacijas tokių nuostatų turintys žmonės vertina kaip stresines. Spėliojama, kad gali būti tokios nuostatos todėl, kad toks žmogus neišmoko būti atsakingu už savo gyvenimą. Palanku būtų visus gyvenimo įvykius skirtyti į malonius ir naudingus, kaip suteikiančius progą tobulėti įvykius. (Čia jau optimistinis požiūris, kai matoma pusiau pilna stiklinė, o ne pusiau tuščia).

   Žmonės, turintys problemų su širdimi, turėtų saugoti save nuo barnių, mėginti patys su niekuo nesibarti. Netgi reiktų vengti situacijų, kuriose barniai, tiesiog pasitraukti iš ten būtų išmintingiau. Labai sveika bendrauti tik su gerais, maloniais žmonėmis . Netgi jei autobuse – miesto transporte vyksta konfliktas, save saugantis žmogus išlipa iš autobuso ir važiuoja su taksi namo, arba laukia kito autobuso. Tiesiog tai kaip ir bėgimas nuo išbandančių situacijų, bet save vistik apsaugoti irgi reikia.

   Jei naudoja žmogus žodžius ,,giliai į širdį”, gailiaširdis”, ,,širdis krauju apsipylė”, ,,akmuo nuo širdies nukrito”, ,,šalta širdis”, ,,beširdis”, tai gali būti polinkis sirgti širdies ligomis.

  Gal jau pakaks nešiotis savo širdyje nemalonius išgyvenimus, nuolat jausti nuoskaudas, prisiminimus su smulkmenomis. Nereiktų audrinti savęs neigiamais jausmais. Aukštas kraujospūdis, tai tik tam tikra reakcija į gyvenimo įvykius. Ypač veikia žmogų patiriama įtampa, pasipriešinimas, nenoras priimti realios situacijos. T.y. nenoras priimti realybę, tokią kokia ji yra tuo momentu. Aukštą kraujo spaudimą dažniausiai turi tie žmonės, kurie nuolat kritikuoja gyvenimą, įvykius, jaučia pyktį, neapykantą, smerkia ir kelia pretenzijas sau ir aplinkiniams.  Tokiais negatyviais veiksmais žmogus pats save įaudrina. Ypač paplitusi hipertonija vyrų tarpe. Primestomis sociumo ,,normomis” vadovaudamiesi, sąmoningai ar nesąmoningai jie slopina tikruosius savo jausmus. Išorinio ramumo kaukė slepia savigraužos mintis, depresyvias mintis, taip vyksta savęs ardymas iš vidaus.  Na dabar vertėtų pamastyti, ar verta taip graužtis ir reaguoti , nes taip reaguojant vyksta tik kenkimas sau. Vien jau daugelis blogos savijautos požymių išnyktų tada, jei žmogus suprastų, kad jis turi pradėti keistis.  Pagal Editos Lankauskienės paruoštą straipsnį , Gamtos Galia, 2006 Nr 2 (14). Virginija Luko 

   Pagal Louise Hay, aukštas kraujospūdis yra todėl, kad glūdi neišspręsta sena emocinė problema. Kartoti teiginį : ,,aš su džiaugsmu atsisakau praeities”. (iš knygos ,,Mylėdamas save tu būsi laimingas”).

   Mityba prie stresinės reakcijos taip pat tiesiogiai prisideda. Aukštas kraujospūdis sukyla, norint pašalinti kenksmingas medžiagas iš organizmo. Va kodėl  gyvulinius produktus vartojantys net senyvo amžiaus žmonės, pradėję maitintis veganiškai, iškart pasijunta geriau, o antrą ar trečią dieną kraujospūdis normalizuojasi, širdis ima plakti normaliu ritmu. Maitinantis veganiškai padidėja neurotransmiterių dopamino, serotonino ir kt. gamyba, tai pakelia žmogaus nuotaiką. Signalai, keliaujantys tarp neuronų pagreitėja, tai sukelia malonius pojūčius. Žmogus pajunta lengvumą, aštresnius sensorinius pojūčius, jo sąmonė vis aprėpia daugiau, plačiau aplinkos.

   Tik pats žmogus gali sau padėti. Vaistai nuo kraujo spaudimo netgi sukelia priklausomybę, kenkia kepenims, inkstams, yra ten visokių net ausį rėžiančių šalutinių poveikių. Argi nevertėtų sau padėti sveikesne mityba? Veganiškai maitinantis būtina valgyti nors 50 – 60 % žalumynų, norint paspartinti organizmo pagerėjimą, vertėtų padidinti žalių augalinių produktų kiekį dar, nors iki 70%. Tereikia tik suteikti reikiamą palankią terpę organizmui, neapsunkinant gyvuliniais produktais, o imunitetas ,,padarys tvarką” pats. Net nenorint atsisakyti gyvulinių produktų, po dešimties veganiškos mitybos dienų, sugrįžus prie įprastos mitybos, tikrai norėsis maitintis sveikesniu maistu, mažinant mėsos kiekius iki vieno gabaliuko per savaitę. Kas aišku irgi labai teršia organizmą, nebent mėsa būtų vartojama žalia, termiškai neapdorota. (Na kiek bus noro mirkyti kraujuotą mėsą, ateis laikas ir tikrai atsiras pojūtis, kad ji nebūtina). Apie pieno produktų žalą organizmui yra parašyta nemažai mokslinių straipsnių, atlikta mokslinių tyrimų. Pieno produktai visiškai netinka žmogaus organizmui. Mažiau kenktų žuvis, nes jos temperatūra yra mažesnė už normalią žmogaus kūno temperatūrą. Mėsa dar ir dėl to netinka žmogui, nes jos temperatūra kūno yra aukštesnė, nei žmogaus kūno temperatūra. Verta atkreipti dėmesį į vibraciją gyvulinių produktų, ypač mėsos, jos dažnis yra žemas, slegiantis. Va kodėl taip greitai atsisakę mėsos, lengviau pasijunta  depresija sergantys žmonės. Šizofrenija sergančių, autizmu ir pan., maitinantis veganiškai, stipriai sumažėja minėti negalavimai, netgi gali išnykti. Žaliavalgiaujant veganiškai, visiškai gali išnykti tokio pobūdžio būsenos.

   Čia pamąstymui…apie sau gėrio davimą.

  Su meile, pagarbiai – Virginija Luko

Apie dažnį, vibraciją ir t.t

https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=o0gBoV0ygJc

verta...

Kaip auklėti savo vaikus

  

      Šeila Kipli, amerikietė psichologė užaugino penkis savo vaikus. Parašė knygą, kaip reikia auklėti vaikus. ta nuostabi knyga yra ,,Kūdikio žindymas, kaip maitinimas krūtimi formuoja šeimą". Labai džiaugiuosi, kad toji knyga pakliuvo man į rankas, 1000 kart ačiū tam žmogui, kuris atnešė man tą knygą- lobį , kai gimė mano vaikas. Dabar jau jis paauglys. Tos knygos metodika tikrai pasiteisino.

     Padaryti ne vieni longitudiniai tyrimai, kaip jaučiasi ir save realizuoja vaikai, kai jie būna su mama iki trijų metų (ji niekam nepalieka savo vaiko, nebent tėčiui, na ar blogiausiu atveju seneliams, nes tai tas pats kraujas), ir tie vaikai, kurie eina anksti į darželį, kas su jais nutinka poto. kokios jų savirealizacijos, pasitikėjimo savimi galimybės. Viena mama sportininkė netgi su septynių mėnesių mažyliu irklavo baidarę - taip dalyvavo lenktynėse. Į vaikų darželį mama tik nusiveda vaiką pabendrauti su kitais vaikais, bet ji visuomet būna šalia, kad vaikas visuomet jaustų saugumo jausmą, kad iškart atbėgtų pas mamą, jei jam jos prireiktų.

  Longitudinių tyrimų dėka buvo sužinota, kad tie vaikai, kurie buvo iki trijų metų su mama, išaugo savimi pasitikintys, turintys aukštą savivertės jausmą, ir daug ko siekė ir pasiekė gyvenime. Tie vaikai, kurie buvo nuo anksti leidžiami į darželį, išaugo savimi nepasitikintys, dažni atvejai buvo nerimo jausmas, baimės jausmas, žema savivertė, tokie vaikai net užaugę negalėjo normaliai savimi pasirūpinti. Taigi, mamoms visoms reikia žinoti, kad jei norite, kad jums nereikėtų duoti vaikui toliau jo tolimesniame gyvenime piniginės paramos, ar kitos paramos, reikia save visą atiduoti iki trijų metų auginant vaiką būnant visuomet kartu su juo.  Visuomet po gimimo vaiko nešiotis lopšį su kūdikiu reikia ir tai tikrai galima, tai nesunku, to išmokstama. Kūdikiui labai svarbu atmerkus akis visuomet pamatyti mamą. Jis jaučiasi nesaugiai, kai atsibunda vienas, ir dar nemažai laiko praeina, kol reikia jį nuraminti po verksmo. Labai svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad kūdikis neverktų. Tai jau pirmas punktas – taip suspėti, kad atmerkus jam akis jis išvystų savo mamą – jam ji saugumo pasaulis. Kūdikiui reikalingas dėmesys. Tai irgi jam reikia duoti. Žindant krūtimi nepatartina kalbėti telefonu ar net su kitais žmonėmis, nes kūdikis tai jaučia ir nerimauja. Tegul tas laikas būna skirtas kūdikiui. Augant vaikas taip pat nori  atkreipti į save dėmesį, nereikia jo šykštėti to dėmesio, reikia tai jam duoti. To išmokstama. Visi kiti darbai, namų ruošos darbai, turi būti numeris antras, o pirmas turi būti vaikas. Tegul jis žino ir jaučia, kad yra svarbus. Kai vaikas ramus, ramuma aplinkoje taip pat. Jei neskirsite dėmesio kūdikiui, dar leisite jam verkti, jūs patys nepastebėsite, kad vis viena jam atidavinėjate energiją, šokinėjate aplink jį. Tik verksmas jūsų teigiamai tikrai nenuteikia, o ir vaikas dar ilgainiui lieka suirzęs.

  Dar saugumui būtina sąlyga - miegoti iki trijų metų su vaiku. Tai tikrai nieko nekainuoja. Tai malonus motinystės ir tėvystės jausmas, kai vaikas atbunda ryte, ir pabunda šalia tėvų. Jei tėtis gali nejausti vaiko, tegul vaikas miega šalia mamos iš kitos pusės. Yra toje knygoje visas puslapis tėčiams, viskas išaiškinta, kodėl tai reikalinga vaiko tvirtumui, jo gyvenimo gerbūviui formuoti.Iki trijų metų mama ir vaikas kaip vienas asmuo. Nuo trijų metų vaikas įgyja jau šiek tiek savarankiškumo ir po truputį bando atsisikirti nuo mamos, tada jį reiktų pratinti atskirai miegoti nuo tėvų. (Kai kurių vaikų vystymosi raida gali užsitęsti, todėl su jais gali tekti būti net iki šešerių metų, bet vėliau jokių pakitimų sutrikimų nebūna, tiesiog nereikia nerimauti, jei vaikui būtinas toks auklėjimas). Nuo dvylikos metų vaikas jau nori pats atsiskirti nuo mamos, dar daugiau būti savarankišku.

   Visi garsūs talentai buvo žindyti krūtimi iki septynių mėnesių. Kad pienas gamintųsi, mama turi nešioti vaiką, būsti su juo, miegoti su juo. Taip pastoviai palaikomas ryšys.

  Iki trijų metų vaikas negali suprasti priežasties - pasekmės dėsnio. Jam jokiu būdu negalima sakyti ,,ne ". Jei jis girdi šį žodį ir draudimus, jis ateity turės programą nesiekti nieko gyvenime, ne galvos kad negalima. Nuo trijų metų, jau po truputėlį galima aiškinti, gerbiant savo vaiką, trumpais sakiniais, kodėl ten to nereikia daryti, akcentuojant į tai ką geriau vertėtų padaryti vietoj to.

  Paprastas pavyzdys: japonas uždėjo vazą ant spintos aukštai nematomoje vaikui vietoje- ir jau problema išspręsta. O jei vaza žemai, pasiekiamoje vietoje, vaikas nori su ja žaisti. reikia suslėpti tuos daiktus, kurių negalima duoti vaikui. nes jei jis jų prašys ir negaus - vėl bus programa gyvenimui į ateitį - žmogus prašydamas kažko , jau turės tą neigiamą programą - jis tiesiog pats atstums tai, ko jam norėtųsi gauti.

      Dar yra paplitęs auklėjimas iš sovietinių laikų. Neva nereikia vaiko lepinti, nereikia nešioti. Vaikas, nešiojamas iki tol kol negali pats vaikščioti ir netgi nešiojamas, kai jau pats vaikšto jaučia begalinę meilę iš tėvų, taip stiprinamas jo savivertės, savimi pasitikėjimo jausmas.  Meilės niekada nebūna per daug. Rezultatai po to ateityje būna ypač teigiami, jei jis gauna tai ankstyvojoje vaikystėje. Džiaugiuosi, kad apie tai, jog mama turi būti su vaiku, apie saugumo jausmo suteikimą visam vaiko gyvenimui jau mokoma mūsų universitetuose. Tai labai svarbu vaiko vystymuisi. Kuo daugiau jį nešiojant myluojant vystosi  jo jausminė sfera. Jam tai gyvybiškai svarbu.

  Kodėl nesusitvarkoma su paaugliais. Ogi reikia juos palikti ramybėje, kaip ir visus vaikus. Jokių žeminimų nuo pat gimimo vaikui neturi būti. Vaikas turi būti auklėjamas kaip karalaitis. Jis vienintelis ir nepakartojamas. va taip moka auklėti vaikus žydai. Vaiką reikia skatinti - pagirti, kad jis tai ką mėgsta darytų. Ypatingai sunku gyventi vaikams, kurių dominuoja smegenų dešinys pusrutulis. Tai daugiau meninės prigimties žmonės. Jie negali tvarkytis savo kambario. Jiems patogiau , kad ten būrų jų tvarkinga betvarkė. Reikia jiems leisti gyventi kaip jie nori. (Tokiems žmonėms, kurių labiau išsivystęs dešinysis pusrutulis smegenų šiaip gyvenime daug lengviau gyventi, bet tie visokie draudimai, bukina jų kūrybiškumą, smugdo jų jautrią sielą). Geriausiai išsireiškė Psichiatras , psichoterapeutas Litvakas: palikite savo vaikus ramybėje ir leiskite jiems patiems augti. Va kur paprasčiausia metodika kaip auklėti vaikus. Vaikas turi žinoti, jam reikia tai sakyti, kad jei net jis elgsis blogai, kad jis yra besąlygiškai mylimas. Tai jam suteikia saugumo jausmą. Ypatingai prieš paauglius negalima kelti balso. Jiems irgi reikalingas patvirtinimas, kad jie yra besąlygiškai mylimi, kad jie vieninteliai ir nepakartojami.

     Augindami saugiai besijaučiančius vaikus, užauginsime naujas savarankiškų, brandžių žmonių kartas. Tie žmonės ne tik galės pasirūpinti savimi, jie galės pasirūpinti ne tik valstybe, bet ir visu pasauliu.

Su meile, pagarbiai – Virginija Luko


Dar noriu pridėti vieną mintį iš Šeilos Kipli knygos. Ji sulygino čiulptuko (soskės) naudojimą Taip : ,,čiulptukas - tuščiukas". Čiulpdamas savo čiulptuką vaikas negali stebėti aplinkos . Jis netobulėja, kas yra jam gyvybiškai svarbu tokiame raidos tarpsnyje. Tėveliai jaučiasi ramiai, kad vaikas ramus. Deja...geriau būtų nuraminti vaiką žodžiu, ar nukreipti jo dėmesį į kitus objektus - reiškinius. Pasaulyje tiek įdomių dalykų vyksta. Vaikas domisi viskuo, jis renka informaciją ir labai greitai tobulėja. Ar įsivaizduojate kiek gali sukaupti vaikas informacijos, kai jis taip greitai išmoksta vaikščioti, kalbėti ir t.t. ... Tuščiukas stipriai atima iš vaiko tą itin reikalingą jam tobulėjimą. Tai atsilieps ateityje.