Mama gali labiausiai padėti savo vaikui netgi per atstumą. (Na žmogus pats gali sau labiausia padėti, nes kiekvienas mes esame apsaugotas Visatos dėsnio, jei neduodame leidimo niekam mus pažeisti, to turi ir nenutikti...).
Taigi Peter Kummer savo knygoje,,Nieko nėra neįmanomo" aprašė tikrą atvejį, kuris buvo II pasualinio karo pabaigoje. Rusų lakūną sskrendantį ore su savo lėktuvu apsupo penki vokiečių lakūnai. Taigi rusų lėktuvas buvo apšaaudomas iš visų pusių, bet išliko sveikas ir lakūnas ir pats lėktuvas. Grįžęs namo pas mamą karys pasakė jai, kad priešininkai tikrai buvo akli, kad nesugebėjo su juo susidoroti. Mama savo sūnui kariui atsakė, kad taip ir turėjo būti, nes ji visuomet meldėsi, kad priešas būtų aklas ir kurčias, jei susidurs su jos vaiku. va taip va. Yra daugybė atvejų kai mamos apsaugojo savo vaikus. mama apdovanota intuicija dar ir dėlto, kad apsaugotų savo vaiką. Taip pat mama apdovanota galia pagelbėti savo vaikui. Esant kokiems negalavimams vaiko, būtinai reikia mamai keistis, gerinti mitybą, minčių higieną, su emocinės laisvės technika mokintis save mylėti. Negalima jausti kaltės jausmo, negalima jaustis nuskriausta, tai disharmonizuoja žmogų psichologiškai, ir netgi blogina žmogaus organų veiklą. Jei mama jaučiasi nuskriausta, ima verkti, būna atvejų, kai vaikas mokykloje patiria smurtą nuo bendraamžių. Mama mokindamasi save mylėti nieko nepraranda, tegu tai būna kaip žaidimas, bet tai tikrai veikia galingai teigiamai. Labai padeda emocinės laisvės technika patikėjimui, kad vaikui jau dabar viskas gerai( ir sveikatos tema, ir kita tema). Buvo atvejis, kai mama keletą dienų siuntė mintis savo vaikui kad auglys esantis ant veido mažėja, ir iš tiesų auglys suminkštėjo, prieš tai buvęs kietesnis nei kalo darinys per savaitę laiko !!!
Na vaikui buvo taikoma spec. raw vegan mityba. Taip pat mama baksnojo sau taškus kūne pagal trumpąją ELT - emocinės laisvės techniką, ir siuntė šią informaciją vaikui. Pakalbėjus su mama, paaiškėjo, kad ji nevartoja afirmacijų, jog vaikas išgijęs. Ji minėjo kad jai labai sunku patikėti. (Taip, tikrai taip, tai labai sunku psichologiškai patikėti, kad vaikas sveikas, kai vaiko atvejis sveikatos tema tikrai nekoks). Tada buvo patarta mamai, kad ji darytų emocinės laisvės techniką, jog ji tiki, kad vaikas ką tik išgijęs. Ir iš tiesų po šios technikos darymo vakare, ryte ant vaiko veido nebebuvo auglio. Tai dar vienas iš milijonų atvejų įrodymas ką gali mama, kaip ji gali suteikti visapusišką gerovę savo vaikui.
(Informacija apie vaiko lytį ir amžių yra nepaminėta dėl vaiko saugumo. kai vaikas išaugs, jei mama norės, pati viešai paskelbs šį įvykį. Taigi su ta mama verkėme iš džiaugsmo, ir pamenu šios motinos žodžius: kaip gaila, kad mamos negali išgirsti kad gali padėti savo vaikui, ir gaila kenčiančių vaikų).
Emocinės laisvės technika dėl patikėjimo yra čia, taip pat čia yra ir trumpoji emocinės laisvės technika pagal Robertą Smithą:
http://virginijaluko.weebly.com/elt-emocin279s-laisv279s-technika.html
Apie mamos galią turi žinoti kiekviena esama ir būsima mama.
Didelis ačiū Mielai Olgai Valiajevai už šią nuostabią informaciją
STEBUKLINGA MOTINOS ŽODŽIŲ GALIA
Psichologės ir tinklaraštininkės Olgos Valiajevos straipsnis apie
stebuklingą motinos žodžių galią – turbūt pačią stipriausią vaiko
gyvenime, kuri gydo, stiprina ir įkvepia.
Kai tik pradėjome kovą dėl savo vyresniojo sūnaus (berniukas turėjo
autizmo sindromą, – vert. past.), vienas psichiatras padovanojo mums
neįkainojamą dovaną. Jis papasakojo apie Anglijoje atliktą eksperimentą.
Sergančių vaikučių motinos kiekvieną vakarą kartodavo paprastą
ritualą. Vaikui užmigus, jos sulaukdavo aktyviosios miego fazės –
maždaug penkiasdešimt minučių nuo užmigimo momento. Ir tada sakydavo
vaikui paprastus žodžius: Aš tave myliu. Aš tavimi didžiuojuosi. Aš
labai laiminga, kad tu mano sūnus / dukra. Tu man pats geriausias sūnus /
pati geriausia dukra.
Visos motinos kartodavo panašų tekstą. Po kurio laiko tyrėjai
palygino šių vaikų būklę su tais, kuriems buvo nustatyta analogiška
diagnozė ir kurių motinos naktį jiems nieko nesakydavo. Mažylių,
sulaukusių naktinių meilės prisipažinimų iš savo motinų, sveikatos būklė
taisėsi gerokai sparčiau. Štai tokia motiniškos meilės galia.
Mes nieko nelaukę pradėjome taikyti šią praktiką. Kas gali būti
paprasčiau – skirtingai nei dauguma gydymo būdų, šis nemokamas ir visada
prieinamas. Iš pradžių aš kalbėjau tai, kas buvo siūloma. Vėliau
pradėjau improvizuoti. Praėjo jau penkeri metai, o aš iki šiol šnabždu
savo sūnums įvairius žodžius. Kiekvienam atskirai ir beveik kas vakarą.
Vyresnėlio autizmas jau praeity. Aš įsitikinusi, kad mano
šnabždėjimas taip pat atliko savo vaidmenį. Svarbu dar šį tą suprasti –
ši stebuklingoji galia veikia abi puses. Šį tą ypač svarbaus gauna ir
mama, ir vaikas. Nors kiekvienam tas „šis tas svarbaus“ skirtingas.
Ką tai duoda?
Artumo jausmą su kiekvienu iš vaikų. Tai su niekuo
nepalyginamas jausmas. Kad ir kokio amžiaus vaikai būtų, miegodami jie
panašūs į mažyčius angelus. Dieną juos ne taip paprasta apglėbti ar
panešioti ant rankų – jie jau tokie užsiėmę! O naktį apglėbiu kiekvieną
atskirai, kalbu tai, kas svarbu tik mums abiem. Ir jaučiu, kaip auga ir
tvirtėja mūsų ryšys.
Individualus laikas kiekvienam. Dienos metu aš ne visada
galiu skirti laiko atskirai kiekvienam vaikui. Dažniausiai mes visi
kartu. Drauge žaidžiame, bendraujame, valgome. Tačiau tą akimirką
kiekvienas vaikas ypatingas, nes kiekvienam kalbu skirtingus žodžius –
nelygu ką tuo metu norisi ir reikia pasakyti būtent tam mažyliui.
Galiu pasakyti kažką svarbaus, kas dieną galbūt buvo praleista pro ausis.
Būna visokių dienų. Kartais nuo informacijos ar saldumynų pertekliaus
mažylių elgesys gali būti ne ypač geras, o tai apsunkina bendravimą.
Tačiau kai vakare šnabždu jiems apie tai, kaip juos myliu, visi pykčiai,
nesusikalbėjimas, nuoskaudos lieka praeityje.
Vaikas jaučia meilę. Kažkada perskaičiau mintį, kad verta
kartoti vaikui tokią frazę: „Žinai, jei galėtume rinktis, iš visų
pasaulio vaikų mes išsirinktume tave.“ Kai pirmą kartą pasakiau tai savo
Motiejui, jis buvo sujaudintas ir nustebęs. Vaikščiojo ir kartojo: „Ką,
tikrai mane?“ Taip aš supratau, kad vaikams labai svarbu jausti, jog
jie ypatingi, svarbūs ir reikalingi būtent tokie, kokie yra.
Dabar ši frazė kartu su: „Ar aš tau šiandien jau sakiau, kad tave
myliu?“, tiesiog įaugo į mūsų kasdienybę. Negana to, Motiejus – kadangi
šiuo metu jis pats kalbiausias – į tai visada atsako, kad ir jis
pasirinktų mus kaip tėvus, ir būtinai pasirinktų savo broliukus.
Atrodytų, tokie paprasti žodžiai apie meilę, priėmimą, užuojautą
keičia žmonių pasaulėvoką, gydo jų dvasią. Aš pastebėjau, kad jei
svarbius žodžius sakai vaikams naktį, daugelis keblumų išsisprendžia
savaime. Kokios tos frazės ir kokias aš pati dažniausiai renkuosi:
„Tau nebūtina nieko dėl manęs daryti. Aš myliu tave už tai, kas tu esi.“
Kai kuriems tai galbūt pasirodys keista. Tačiau šia fraze visai
nenorima pasakyti, kad tu gali neplauti indų, bet veikiau tai, kad
neprivalai man nieko įrodinėti.
„Aš labai džiaugiuosi, kad tu esi.“ Ypač naudinga tiems, kurių vaikas buvo ne itin laukiamas.
„Aš labai džiaugiuosi, kad tu esi berniukas.“ Jeigu jūs, pavyzdžiui, norėjote mergaitės ir ilgai negalėjote susitaikyti su vaiko lytimi.
„Mudu su tėčiu labai tave mylime, tu mūsų sūnus.“ Raktinis žodis čia
„mudu“. Naudinga, jei jūs linkę vaikus skirstyti, traukti kiekvienas į
savo pusę.
„Man labai gaila.“ Ši frazė ypač tinkama, jei dieną pykotės,
nepavyko rasti bendros kalbos, griebėtės bausmių, pratrūkote. Neverta
maldauti atleidimo – tai pažeidžia hierarchiją. Tačiau atsiprašyti ir
pasakyti, kad jums labai dėl to gaila, tikrai verta.
„Aš tavimi didžiuojuosi.“ Ypač padeda, kai bandote iš vaiko
padaryti tą, kas jis nėra – ir kuo galbūt niekada nebus. Taip pat
palanku tiems vaikams, kurie ypač išskiria iš kitų – pavyzdžiui, su
negalia.
„Aš tave myliu.“ Trys patys stebuklingiausi žodžiai – jeigu
išgyvenate juos visa esybe, tai yra jei tariate šiuos garsus ne
mechaniškai, bet iš visos širdies išliejate meilės prisipažinimą.
Kaip parinkti žodžius?
Galima ir reikia išbandyti pačius įvairiausius. Tik taip suprasite,
kokie žodžiai šiuo metu svarbūs ir reikalingi jums ir jūsų vaikui.
Pavyzdžiui, kaip pati pastebiu, ištarus žodžius, kurie šiandien ypač
svarbūs man pačiai, savaime norisi giliai iškvėpti. Viduje kažkas tarsi
atsipalaiduoja.
Tas pats su vaiku. Kai jam šiuo metu svarbu kažką išgirsti,
pavyzdžiui, tai, kad jūs juo didžiuojatės, jis iškvepia ir
atsipalaiduoja. Tiesiog pastebėkite. Kartais tokie ženklai ne iškart
pastebimi, kartais jie ne tokie ryškūs. Tačiau paprastai kriterijus
vienas – atsipalaidavimas.
Stebuklingųjų frazių ištarimui reikia nusiteikti. Negalima, kaip jau
minėjau, to daryti mechaniškai. Svarbu prie to prieiti nuoširdžiai, ne
paskubomis. Štai dabar tris minutes pakartosiu iš popierėlio, ir viskas
bus gerai. Sunkiausias darbas vyksta viduje. Kad žodžiai turėtų gydomąją
galią, reikia juos tos galios įkrauti. O mūsų vaikams reikalingas
įkroviklis yra mūsų širdyje.
Kartais, kad galėtum ištarti tokius, regis, paprastus žodžius,
pirmiausia reikia kažką panašaus pasakyti savo tėvams (širdyje). Pažįstu
moterų, kurios per pirmuosius bandymus raudojo prie savo miegančio
mažylio. Dėl savo pačių vaikystės skaudulių. Tačiau žodžiai gydo ir
mūsų, motiniškas, širdis.
Šis ritualas neturėtų trukti ilgai, užtenka trijų ar penkių minučių.
Svarbu kartoti reguliariai ir po truputėlį, mažais žingsneliais, užuot
mėginus tris valandas prišnabždėti meilių žodžių už visą savaitę. Juk
valgome kas dieną po kelis kartus, o ne vieną kartą sekmadienį, ar ne?
Be to, neužmirškite sakyti tokių žodžių ir dieną, tarp kitko, be
jokios progos. Apkabinkite savo vaikus, kai praeina pro šalį,
paglostykite galvą, kai sėdi šalia. Tai vaikai prisimins visą savo
gyvenimą. Greičiausiai būtent tai jie ir prisimins.
Nevalia pro pirštus žiūrėti į motinos žodžių galią. Prisiminkite,
kokius savo motinos žodžius jūs atsimenate dabar, po trisdešimties,
keturiasdešimties metų. Ir kurie iš jų jums buvo svarbūs.
Ši galia jums visada po ranka, nieko nekainuoja ir nereikalauja jokių
ypatingų priemonių. Tiesiog sulaukti, kada jūsų mažyliai saldžiai įmigs
– ir šnabždėti jam į ausytę svarbius žodžius.
„Aš tave myliu. Aš tavimi didžiuojuosi. Mudviem su tėčiu tu pati
geriausia dukra / pats geriausias sūnus“ – kas gali būti paprasčiau ir
stebuklingiau už tokius žodžius, plaukiančius iš mylinčios motinos
širdies?
Vertė Dangė Vitkienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą