Paprastai tiesiai šviesiai dėstomi realybės dalykai, kaip žmogus mato, atkoduoja realybę. Jo paties įsitikinimai riboja realybės vaizdą.
Stebėdami vien keičiame realybę, kaip tai stebime. Pvz tai tinka ir diagnozavimo atvejais, diagnozuotojas ieško kas netvarkoj (atsakymai nuo būklės diagnozuotojo būna 80 - 20 % tikslumo) Jis tikisi, gal kur yra problema. ir net ten nesant problemai jis tai ima kurti, nes tai gali būti eilinį kartą apsirikimas, tai nėra nepavojinga diagnozuojamam. Diagnozuotojui irgi atseikėjama iš Visatos už tokią ,,kūrybą". Diagnozuotojas vis labiau įtraukiamas į iliuziją, ir dar labiau įninka į savo darbą.
kai žvelgiama į žmogų kaip į šviesos, gėrio, meilės šaltinį, prisidedama prie to žmogaus šaltinio atvėrimo. Na mes visvien skanuojame veidus, ar mums bendrauti ar turėti reikalų su vienu ar kitu žmogumi, dėl saugumo. tai irgi diagnozavimas ir prisilietimas prie žmogaus. tie kurie turi nuostatą, kad žmonės pikti nedraugiški, tokią realybę ir transliuoja. Iš tiesų netgi draugiškas žmogus ,,atsitiktinai" su tokiu žmogumi pasielgs nedraugiškai ir t.t....
Įsitikinimai kaip imprintingas, atsispaudžia kaip antspaudas mūsų energetiniam lauke ir pagal tai dėliojasi ateitis. Taigi ar ne geriau fokusacija dėmesio į tai kas gerai, o ne į savo trūkumus? Argi reikia smulkiai gilintis kokiame š esama, kai būna kas blogoje situacijoje. reikia iškart fokusacijos į galutinį rezultatą , iškart bus imprintuojama nauja realybė. taip, trukdys pasąmonės senosios programos iš pradžių, bet jos nyks, neteks galių, kai bus tiesiog ignoruojamos, jos negaus energijos .
http://planetaseminarov.ru/article/124218/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą